Turinys

Naujienos!

Redakcija
Apie sumanymą...
Projekto rėmimas

Straipsniai

Lituanikonų istorija

Savaitėlė

Fandomas:
asmenybės
fantastikos klubai
fanzinai
renginiai
spauda apie mus

Literatūra:
premijos
naujos knygos
knygų recenzijos

Skaitiniai:
lietuvių fantastika
užsienio fantastika

Menas

Filmai

Žaidimai

KONKURSAI

Linkis klausia

Filksingas!

Forumas

Nuorodos

 Fantastika rusų kalba

 Apklausa

Ar jums nenusibodo būti fantastu?

Kažkokiai dalelytei vis nenusibosta (52.63%)
Nusibodo, o čia užeinu, norėdamas pasišaipyti (2.63%)
Ne, toks jau aš - fantastiškas (15.79%)
Geriau būčiau magas, bet ne tam pasauly gimiau... (26.32%)
Aš ne fantastas, aš tik darau iš to verslą (2.63%)

Atsakė: 38 žm.

 

Skaitiniai: Be pavadinimo

Augustas Našlėnas

* * *

Ar jums teko kada važiuoti traukiniu? Na, bent kartą gyvenime tikrai važiavot. Tuomet turėtumėte prisiminti, kaip yra malonu sėdėti pustuščiame vagone, už lango lyjant lietui, o ratams nuolat bildinant tą pačią melodiją.
Man dažnai tekdavo važiuoti kelio ruožu nuo Klaipėdos iki Girulių. Čia traukinys visada slenka lėtai, nes reikia kirsti terminalą, kur nuolat stovi daugybė juodų, mazutu apvarvėjusių cisternų. Dieną jos atrodo visai neišvaizdžios ir net nesinori į jas žiūrėti, o vakare apskritai nematyti tamsoje.
Tą rudens vakarą kaip tik sėdėjau nutriušusiame vagone, laukdamas, kad traukinys greičiau prasliktų pro juodų cisternų virtinę. Nuotaika buvo prasta. Iš tiesų nesinorėjo grįžti namo. Puikiai žinojau, kas prasidės, kai mama paklaus "Tai ką gavai mokykloje?" ir kai atsakysiu, jog vėl dvejetas. Jau septintas šį mėnesį… Ir vis iš tos lietuvių… Ech, kad viskas būtų taip paprasta kaip tame rusiškam multike - perrašei paveikslo pavadinimą, ir iš "Vėl dvejetas" pasidaro "Vėl penketas". Tiesa, dabar reikėtų rašyti "Vėl dešimtukas", bet koks skirtumas. Aš ir penketą gavęs apsidžiaugčiau.
Taigi, taip galvodamas, rymojau ant vagono palangės ir spoksojau į savo paties suraukto veido atvaizdą stikle. Pro šalį monotoniškai slinko juodos cisternos. Nuo to juodumo net mažytis dangaus lopinėlis, šmėkštelintis prasilenkiant, darėsi tamsus it mazutas. Bežiūrėdamas į jį, staiga pastebėjau, jog mano atspindys lange jau nebevienišas - už manęs stovėjo dar kažkas. Atsisukau ir pamačiau prie suolo nediduką kresną senuką. Jis vilkėjo tamsų, nuo senumo, o gal nuo blankaus apšvietimo papilkavusį paltą. Ant galvos - tokia pat nudėvėta megzta kepurė su bumbulu gale. Gal dėl jos senukas pasirodė man panašus į nykštuką.
- Atsiprašau, ar galiu čia prisėsti?- paklausė jis, žvelgdamas pro didžiulių akinių viršų.
Aš, nieko nesakęs, paėmiau nuo suolo savo kuprinę ir pasidėjau ant grindų, prie kojų. Vėl nusisukau į langą. Neturėjau noro kalbėtis su anuo, jei jis ką sakytų. Tada pajutau, kad mano nugarą kažkas šildo, keista šiluma skverbėsi pro mano odinę striukę ir maloniai migdė. Nieko nesuprasdamas, atsisukau. Seneliukas sėdėjo susikišęs rankas į palto kišenes ir geraširdiškai šypsojosi.
- Tave kažkas slegia.- tarė jis taip pat tyliai.
Aš vėl susukau cinišką veido išraišką ir leptelėjau:
- O tau kas darbo?
Buvau įsitikinęs, kad senukas supyks ir nueis bambėdamas: "kaip dabartinis jaunimas negerbia vyresnių.", bet jis tik tarė:
- Nieko, tiesiog nemėgstu matyti, kad kitam bloga. Blogi pažymiai?
- Iš kur žinai? - paklausiau.
- Aj, patirtis,- atsakė jis,- bet atmink: kai tik tau pasidarys taip bloga, kad atrodys, jog blogiau negali nė būti, tiesiog truputį palauk ir viskas praeis. Pažvelk…
Senukas mostelėjo lango link.
Aš atsisukau, kur jis rodė, ir abstulbau: juodos cisternos ir pilkas dangus kažkur dingo. Už stiklo atsivėrė neišmatuojama erdvė. Rami, vos pastebimai banguojanti jūra tęsėsi iki pat horizonto, o ten, kur ji susilietė su ryškiai raudonu dangumi kilo didžiulė oranžinė saulė, nutvieksdama viską aplinkui. Pajutau, kad mes lekiame tolyn ant neįsivaizduojamai aukšto tilto pasiutusiu greičiu, ir vėjas ūžauja aplink vagoną. Šalia mūsų driekėsi dar keli milžiniško aukščio tiltai, kuriais taip pat švilpė traukiniai. Plonytės tiltų kolonos leidosi ir kažkur apačioje smigo į tviskantį jūros vandenį. Saulė rausvino jas, kartu sukurdama ilgus šešėlius, žėrinčius atšvaitais nuo skaidraus vandens. Akimirką suvokiau, kad dar niekad nebuvau matęs gražesnio vaizdo. Apstulbintas ir pradžiugintas atsisukau atgal. Senukas šelmiškai šyptelėjo, pamatęs mano akyse džiaugsmą. Nieko nesuprasdamas apsidairiau po vagoną: jame niekas nepasikaitė - keleiviai ir toliau snūduriavo suoluose, nematydami už langų atsiveriančio grožio, tik jų veidai buvo nutvieksti saulės raudonumo.
Pašokau ir vėl pažvelgiau į lauką, kur nuostabus saulėtekis ginė šalin naktį, kartu sudegindamas ir visus rūpesčius bei slogučius, valydamas sielą iš pat gelmių. Traukiau į save tą neįtikėtiną džiaugsmą, sklindantį pro purvinus langus.
Tą akimirką iš mikrofono palubėje pasigirdo mašinisto balsas.
- Giruliai!- pranešė jis, pažadindamas mane iš stulbinančio sapno. Susivokiau
bestovys tuščiame, purviname vagone, o už lango švietė stoties žiburiai. Mažojo senuko taip pat nebebuvo. Bandžiau akimis surasti jį išlipusių žmonių būryje, bet neradau.
Tą vakarą slogią nuotaiką lyg ranka nuėmė, ir aš pirmą kartą supratau, kokie akli gali būti į savus rūpesčius iki ausų panirę žmonės, kad nejaustų iš jų pačių sielos trykštančio grožio, harmonijos ir fantazijos jėgos.


Parašyti atsiliepimą autoriui

 
 




Copyright by Fantastika.lt team.
All rights reserved. 2003