 |
Gediminas Kulikauskas*
Alternatyvioji istorija**
(paskaitos konspektas)
Ši nedidelė paskaitėlė tai kuklus bandymas apibrėžti bei mums visiems kartu išsiaiškinti kas yra Alternatyvioji istorija, alternatyvūs pasauliai bei kokios jų ypatybės lietuviškoje fantastikoje. Autorius nė neketina pretenduoti į vienintelės ir galutinės tiesos monopolį ginče, koks alternatyviosios istorijos porūšis priskiriamas fantastikai, o koks - ne. Tai bus tik paprasčiausias mėginimas atskleisti tas alternatyviosios istorijos puses, niuansus ir subtilybes, kurios galbūt dar nėra labai gerai žinomos visiems fantastikos mėgėjams Lietuvoje.
Taigi, kas gi yra toji alternatyvioji istorija? Šiuo metu egzistuoja bent trys man žinomi jos apibrėžimai bei viena giminiška sąvoka, kurie kiekvienas leidžia pažvelgti į sąvoką alt. ist. iš kiek skirtingų pozicijų.
Trumpi šių 3 apibrėžimų bei sąvoka apibūdinimai:
-
Alternatyvioji istorija, kaip universalus situacijų kūrimo principas, taikomas dažniausiai kūryboje ir šiek tiek moksle.
-
Mėgėjiški istoriniai ar pseudoistoriniai tyrinėjimai, kurių nepripažįsta ar laiko juos nepatikimais bei fantazijomis oficialioji istorija.
-
Literatūrinis žanras.
Dar egzistuoja ir Alternatyvių pasaulių sąvoka, kuri egzistuoja tiek moksle (viena iš fizikos teorijų) tiek kūryboje (nebūtinai literatūrinėje ir nebūtinai fantastinėje). Alt. istorija yra tik viena iš gausių alternatyvių pasaulių šeimos narių.
Ką gi, veikiausiai derėtų pradėti nuo vieno iš globaliausių apibrėžimų, kas tai yra alternatyvioji istorija. Visų pirma tai universalus situacijų kūrimo metodas, gana lengvai pritaikomas tiek visose kūrybinės išraiškos reikalaujančiose srityse literatūroje, dailėje (Alt. istorija lengvai galima pritakyti ne tik dailėje, bet ir kinematografijoje: Sakykim filmai (Vaterland nugali faš. Vokietija), Nepriklausomybės diena (Visiškai realus mūsų dienų pasaulis su šventėmis, tik užpultas ateivių arba Raudonojo Spalio medžioklė arba, kad ir tas pats Titanikas, bet su pakeista pabaiga (sakykim laivas nenuskęsta, arba paskutiniuose kadruose vok. povandeninio laivo kapitonas su žodžiais gerai mes jiems įkrėtėm ir pan.), kinematografijoje ar net ir įvairiuose žaidimuose (kompiuteriniai, stalo) ir t.t.), tiek moksle (istorijoje), nesvarbu ar kaip mokslinis metodas (padedantis išryškinti, išgryninti tam tikrus, svarbiausius, istorijos metodus) ar kaip viena iš istorijos (tegul ji ir kaip šito kratytusi) dalių. Šio situacijų kūrimo metodo esmė: pakeisti vieną ar daugiau elementų mums žinomame realiame pasulyje, jo istorijoje ir t.t. bei pabandyti prognozuoti, kas pasikeistų, kaip atrodytų šis pasaulis, kaip atrodytų žmonija, kiek pakeitus vieną ar kitą detalę iš pasaulį sudarančių elementų.
(Taigi, alt. istorija, būtų ne tik žvilgsnis į pasaulio istoriją tam tikru, lūžiniu momentu (valanda prieš Cezario nužudymą, Kristaus nukryžiavimą, Ribentropo - Molotovo pakto pasirašymą ir t.t.) bei prognozės, kas būtų jei Cezaris nenužudomas, Kristus pakariamas, o ne nukryžiuojamas, Ribentropas susipyksta su Molotovu ir nepasirašo sutarties, o šliūkšteli Molotovui į veidą stiklinę rašalo
), bet ir galimos biologinės (kaip pasikeistų žmonija, jei visi turėtume uodegas drabužiai, klaviatūra kompiuteryje papildoma uodegai, ar uodega būtų aprengiama medžiaga ar plika kyšotų pro kelnes, kokie būtų laiptai, kopėčios, mados, manekenės ir t.t.) socialinės (pasaulį valdo moterys, tik kur ne kur legendos apie amazonus visuomenę, kurioje valdo vyrai), net kosmogoninės (Saulės sistema dvinarė, arba aplink Žemę penki Mėnuliai, arba žmonija planetoje, kur didžiulė gravitacija, kaip pasikeistų kūnai, socialinė santvarka ir t.t. (yra romanas, berods S. Baksterio Plaustas) ir kt. mūsų pasaulio alternatyvos. Beje, reikia pasakyti, jog pastarosios biologinės, socialinės ir kitokios mūsų pasaulio alternatyvos fantastikoje tradiciškai vadinamos alternatyviaja istorija, nors gal labiau tiktų jas tiesiog vadinti alternatyviais pasauliais (apie tai vėliau dar kalbėsiu).
Antra, alternatyviąją istorija dar vadinami ir tam tikri mėgėjiški bei didele dalimi istoriniai tyrinėjimai (kurie dažniausiai laikomi sąlyginai mažai patikimais, bei įtikėtinais, tačiau nebūtinai neteisingais), nagrinėjantys tokias ganėtinai slidžias temas kaip, pvz.: Ar egzistavo amazonės? Ar egzistavo Eldorado, Atlantidos šalys? Ar egzistavo Babilono bokštas, Nojaus arka ir pan.? Šios temos labai kompromituoja patį alternatyviosios istorijos metodą sąlyginai aukštesnio lygio oficialios istorijos atžvilgiu: (Ai ten niekai vieni, pasakėlės apie lietuvius Adomo ir Ievos laikais ir pan.). Šiuo atveju alternatyvios istorijos sąvoka būtų tolygi alternatyviosios medicinos (nuo ekstrasensorikos iki galbūt realiai gydančių žolelių) ir panašiom, t.y. reikštų oficialiai nepripažįstamą, tačiau dėl to anaiptol ne mažiau vertingą istorijos mokslo dalį. Galbūt visiškai realiai galėjo egzistuoti ir Atlantida ir amazonės, (tik dėl lietuvių Adomo ir Ievos laikais aš linkęs abejoti). Pavyzdžiui juk ir apie Trojos karą ilgą laiką buvo manyta, jog tai išsigalvojimas (taigi, alt. istorija), kol Šlymanas atkasė (nors dabar ir vėl juo abejojama). Oficialiosios istoriografijos ir profesionalių istorikų šie tyrinėjimai, švelniai tariant, nelabai pripažįstami bei vadinami pseudoistorija arba geriausiu atveju romantine istorija (kaip T. Narbuto Lietuvos istorija). Mat dažnas atvejis kai tokie alternatyvieji istorikai paprasčiausiai pritempia jiem reikalingus faktus ar paprasčiausiai juos
sugalvoja!
Trečia, alternatyvioji istorija suprantama ir kaip literatūrinis žanras, dažniausiai, bet nebūtinai, fantastikos literatūrinis žanras. Šiuo atveju egzistuoja ginčas, ar visus alternatyviajai istorijai priskiriamus literatūrinius kūrinius galima pavadinti fantastiniais. Nors fantastikoje alt. ist. jau senai persunkusi visus įmanomus žanro užkaborius nuo kiberpanko (W. Gibsono ir B. Sterlingo romanas apie XIX a. Anglijoje sukurtą kibernetinę mašiną) iki fentezi ( Romėnų legionas atsidūręs fentezi pasaulyje Hario Tardlavo romane arba Š. Holmsas ir daktaras Vatsonas tiriantis bylas karalienės Viktorijos laikų Londone, kur karaliauja magija) ar siaubo (K.Newmano romanas pie Drakulos vedybas su ta pačia nelaiminga karaliene Viktorija) ir t.t.
Ketvirta, alternatyvioji istorija, kurios kertiniu situacijų kūrimo akmeniu yra klausimas O kas būtų, jeigu?
iš esmės yra viso labo tik viena iš alternatyviųjų pasaulių, naudojamų praktiškai ne tik kone kiekviename fantastikos kūrinyje, bet ir iš viso bet kokioje kūryboje, sudėtinių dalių. Kas tie Alternatyvūs pasauliai? Siauraja prasme (jei žvelgsime vien į fantastiką), tai visi tie kūriniai, kuriuose veiksmas vyksta pasaulyje nežymiai arba žymiai pakeitus kurį iš elementų pasaulio istorijoje ar pačiame pasaulyje. (Nežymiai - mūsų dienų realus pasaulis plius smulkmenėlė (karinė)užpuolusios skraidančios lėkštės (Nepriklausomybės diena) arba (meterologinė) dažni smulkių meteoritų lietūs (kokie turėtų būti skėčiai iš plieno?) arba (medicininė) Andromedos štamas iš kosmoso parnešta liga, mirtinos bakterijos arba (istorinė) nebuvo jokio II pasaulinio karo, smetoninė Lietuva gyvuoja iki šiol, kaip ji atrodytų, gal klestėtų ekonomika, bet politinę valdžią kumštyje laikytų koks A. Smetonos anūkas Rimantas Smetona ir pan
.) Žymiai (Na, priklauso, matyt, nuo mąstų kai kam tai, jog, sakykim, nebuvo krikščionybės nežymūs pakitimas, o kai kam tai, jog pasaulyje neegzistuoja tabakas baisiai žymus pakitimas. Na, bet, sakykim žymus biologinis dvigalviai žmonės (viengalvis nenormalus) arba, sakykim lyčių stygiaus - pertekliaus problema (kas dėtusi, jei tik vienas iš 100 kūdikių būtų berniukas arba, atvirkščiai, mergaitė) neišrasta laivyba arba, sakykim, pasaulyje įsigalėjęs samurajų bušido kodeksas, kur niekinama mirtis ir masiškai daromasi charakiri ir dvikovos iki šiol (neprasilenkei laiptų aikštelėje (užsikabino kardai ir charakiri, neišlaikei egzamino, gavai blogą pažymį, nesiseka biznis savižudybė (dažnas reiškinys Japonijoje- patariama atsargiai vaikščioti ek. depresijos metu šokinėja iš langų
.Užmynė kas ant kojos troleibuse kitoje stotelėje išlipat ir išsiaiškinat santykius dvikovoje arba masinių savižudybių pasaulis ir t.t.)
Plačiaja prasme, kaip jau minėjau, alternatyvūs pasauliai - tai kone bet kokia kūryba, kurioje sukurtas pasaulis nėra griežtas realaus pasaulio atspindys, o jei ir yra, tai jame vaizduojmi veikėjai ar įvykiai neegzistavo. Taigi, čia alternatyvus pasaulis bus tas pats L. Kerolio Alisos stebuklų šalyje pasaulis arba, sakykim Dž. Orvelo 1984 ieji, arba A. Lindgren Ronja plėšiko dukters - pasaulis, o kartu ir V. Skoto ar A. Diuma sukurti pasauliai, dar labiau įsibėgėjus kad ir Žemaitės Marčios pasaulis nors aplinka pakankamai reali, tačiau griežtai tokių vaizduojamų įvykių realybėje nepasitaikė ir t.t. Žodžiu alterntyvūs pasauliai, tai praktiškai bet kurio autoriaus sukurti darbai, stengiantis daugiau ar mažiau realiai atkurti realų pasaulį su jo įvykiais, tačiau kadangi literatūrinis ar paveikslo pasaulis negali absoliučiai teisingai atkurti realybės (sakykim perduoti kvapų, arba, kad ir sniego purumo pojūčio), jų sukurtas pasaulis tebus realaus apytikslė kopija, taigi, realaus pasaulio simbolinė alternatyva drobėje, knygoje ir t.t.
Tačiau tokiu atveju Alternatyviąją istoriją derėtų kažkaip skirti nuo alternatyviųjų pasaulių sąvokos, nes kitaip kone visą fantastiką tektų pavadinti alternat. istorija. Be abejo alternatyviąją istorija negalima pavadinti vien realiai neįvykusių ist. situacijų vaizdavimą. Tačiau kadangi, tai jau menkiau susiję su istorija, gal patogiau tokius kūrinius būtų tiesiog vadinti alternatyviais pasauliais. Taigi, fantastikoje alternatyvia istorija galėtume vadinti tokius siužetus, kurie yra realybėje vykusių įvykių galimos kitokios baigties versijos sakykim, Kubos krizė perauga į III pasaulinį (be to, atominį) karą arba Hitleris per pasikėsinimą 1944 aisiais žūva ir II pasaul. karas baigiasi greičiau ir t.t.
Tuo tarpu fantastikoje naudojami alternatyvūs pasauliai tai įmanomi, arba nelabai įmanomi, arba galbūt visiškai neįmanomi pasauliai, kurių realus egzistavimas labai abejotinas, neįrodomas ar bent jau nėra patikimų duomenų apie tokį (pavyzdžiui P. Andersono Jūrų valdovo vaikai apie vandenių civilizaciją nors legendų ir mitų yra, realiai mažai šansų, kad egzistuoja. Neįtikėtini alternatyvūs pasauliai, tai - Tolkino Viduržemis, Alisa Stebuklų šalyje ir pan. Specifinę vietą užimtų kai kurie kūriniai, kaip pvz. 1984 ieji, kur knygoje egzistavusios totalinės diktatūros pasaulyje realiai gal ir neegzistavo, tačiau teoriškai ją įmanoma įgyvendinti.
Todėl Alternatyviąją istoriją, mano manymu, galima pavadinti tik tokius pasaulius, kurie, visų pirma, bent jau teoriškai tikrai galėjo egzistuoti realybėje (akivaizdu, kad į tai nepakliūna, sakykim L. Kerolio ar Tolkino pasauliai, tačiau, sakykim lengvai gali pakliūti F. Diko Žmogus aukštojoje pilyje ar net ir D. Vindemo Trifidų dienos arba, kad ir visi romanai apie ateivius iš kt. planetų. Bet galimas ir kitas siauresnis Alt. istorijos apibrėžimas tai žanras ar kūrybos ir metodologinis principas, nagrinėjantis galėjusias (arba galinčias, nes alt. ist. nukreipta ir į ateitį) istorijoje įvykti situacijas.
Taigi, trumpai reziumuojant, alternatyvioji istorija tik viena iš alternatyviųjų pasaulių porūšių. Jos pagr. savybės kad vaizduoja daugmaž įmanomas situacijas, kurios galėtų realiai egzistuoti vienaip ar kitaip pakrypus istorijos, biologijos, religijos ir kt. dėsniams. Būtent tokių įvykių galimumu, mano galva alternatyvioji istorija ir skiriasi nuo alternatyviųjų pasaulių sąvokos. Tačiau įmanomas ir alternatyvios ist. bei alt. pasaulių mišinys (siužetas kai visiškai realus romėnų legionas atsiduria fentezi pasaulyje arba, kai Češyro katinas vienam Sapkovskio apsakyme apsireiškia Žemėje Britanijoje). Galimi net alternatyvūs jau klasika pripažintų kūrinių pasauliai pavyzdžiui, Kirilo Jeskovo Poslednij kolsenociec kur elfai parodyti klastingais grobikis, o goblinai didvyriškai besiginančiais mechanizacijos ir progreso gynėjais.
Dar viena alternatyvių pasaulių sąvoka naudojama taip pat ne tik fantastikoje, bet ir fizikoje tai teorija, jog vienu metu egzistuoja daugybė tarpusavyje nesusijusiu paralelinių pasaulių, besiskiriančių vienas nuo kito arba vos viena kita detale (sakykim vieno pasaulio Lietuvoje, Pakruojyje Fantroppo metu pliaupia lietus, o kitame tuo pačiu metu šviečia saulė) arba visiškai nepanašių (sakykim kitame pasaulyje nėra ne tik, kad Pakruojo, bet ir Lietuvos arba visiškai kita žemynų konfigūracija). 1957 m. JAV fizikas Hugo Everetas III teigė, jog visatai galima priskirti banginę funkcija t.y. pastaroji kiekvieną sekundę skylą į daugybę paralelinių pasaulių. Fantastikoje šitokia alternatyvių pasaulių tema jau gana senai nuvalkiota (užtenka prisiminti, kad ir Želiznio Ambero princus), o fizikoje, atrodo, ši teorija taip ir nei paneigta, nei įrodyta.(Galbūt šiuo metu tuzine paralelių Pakruojyje vykstančių FantRoppų aš skaitau paskaitą, sakykim, apsivilkęs kitais drabužiais arba jos visai neskaitau, o guliu ligoninėje sulaužyta ranka, arba skaitau ne aš, o sakykim V. Danilevičius, o aš tik nuolat uždavinėju klausimus ir pan. ir t.t.)
Taigi tokie būtu man žinomi alternatyvios istorijos, priklausančios didžiulei alterntyvių pasaulių šeimai, apibrėžimai. Neabejoju, jog nesunkiai galima atrasti dar keletą alt. ist. bei alt. pasaulių apibrėžimų.
Fantastinė ir nefantastinė alternatyvioji istorija
Dabar norėčiau pakalbėti apie vieną problemą ar ginčą fantastikoje, o būtent: ar visos altenatyvios istorijos gali būti vadinamos fantastinėmis. Taigi, kur baigiasi ir prasideda alternatyviosios istorijos riba su fantastika? Tiesą sakant tokių ryškių ribų kaip ir nėra. Tačiau vis dėlto tenka pripažinti, kad fantastika labiausiai alt. istorijos pamėgta vieta. Taigi, nuo kada alternatyvioji ist. tampa fantastika? Tai, daugiausia priklauso nuo jos traktuotės, kuri gali būti arba labai liberali arba itin konservatyvi.
Žvelgiant į alternat. istorijos sąvoką itin liberaliai, net jei kūrinyje pakeista ir visiškai nežymi istorinė detalė, kuri veikiausiai negalėtų sukelti rimtesnių ir didesnių pokyčių istorijoje (na, sakykim II pasaulinis karas prasidėjo ne 1939 m. rugsėjo 1, o 2 d., arba hipotetinė situacija sakykim, Darius ir Girėnas laimingai perskrido Atlantą ir nusileido Lietuvoje, arba, sakykim paskutiniuose prezidento rinkimuose, vykusiuose Lietuvoje A. Paulauskas gavo 0,5 procentais balsų daugiau, arba viskas tas pat pasaulis toks pat, tik krokodilai turi po dvi uodegas) tai jau fantastika. Tokiu būdu praktiškai bet koks alternatyvios istorijos metodo panaudojimas kuriant (išskyrus gal tik šio metodo naudojimą moksle istorijoje) jau fantastika, šventai ir besąlygiškai.
Tuo tarpu konservatyviau ar griežčiau alternatyviąją istoriją suprantantys žinovai (tarp kurių ir jau spėjęs pagarsėti fantastikos žurnalo Imperija recenzentas ar recenzentė Juodoji Gyvatė) veikiausiai mano, kad alternatyviąją istoriją vadinti fantastine galima tik tada, kai alternatyvi istorija sukuriama vien naudojant fantastikos arsenalo detales: laiko keliones, ateivius ir t.t. t.y. jei Darius ir Girėnas laimingai perskrido Atlantą tik todėl, kad tarkim, pasuko lėktųvą 10 km piečiau ir taip išvengė audros ir sudužimo, tai jokia čia fantastika. Jie ir realybėje galėjo šitaip pasisukioti. O va štai jeigu krintantį lakūnų lėktuvą išgelbėjo skraidanti lėkštė (kaip R. Kalnaičio apsakyme Lakūno sapnas, rinkinyje Turangitas) ar, sakykim, prieš lakūnams išskrendant laiko mašina pas juos apsireiškė iš ateities jų anūkė ir patarė skristi porą savaičių vėliau tai jau fantastika.
Arba sakykim toks siužetas teroristas su atomine bomba šantažuoja pasaulį: ar tai fantastinė alternatyvioji istorija, ar ne? Viena vertus galima suprasti griežtąjį alt. istorijos atstovą anokia čia fantastika, tai visiškai reali, galinti bet kada įvykti situacija pasaulis turi atominę bombą, o ir bepročių teroristų jame netrūksta. Taigi, visa rašytojų plejada, kurianti panašias istorijas - realiai galėjusias ar tebegalinčias įvykti situacijas, kuriose nebus panaudota jokios fantastinės klišės (ar tai antgamtinių jėgų ir drakonų ar blasterių, skraidančiųjų lėkščių ir laiko mašinų pavidalu arba išrasti nauji fizikos, biologijos ar sociologijos dėsniai) būtų išbraukiama iš fantastikos kūrėjų gretų. F. Forsaitas, išgalvotų, bet turinčių realias šaknis romanų apie perversmus ir pasikėsinimus, autorius, Lietuvoje pagarsėjęs romanu Šakalo diena ir berods Pasiutę šunys" (?) arba Imperijoje minėtas T. Klensis (romanų, kurių siužetais tapo galėję įvykti įvykiai sakykim incidentas su sovietų atomine povandenine valtimi Raudonojo spalio medžioklė arba, kaip sovietai atakavo NATO) patenka tarp išbraukiamų.
Tačiau būnant nuosekliems iš fantastikos kūrėjų gretų tuomet tektų išbraukti ir tokius autorius (sakyčiau net fantastinės alternatyvios istorijos klasikus), kaip, pavyzdžiui, H. Turdlavas ar F. K. Dikas (Žmogus aukštojoje pilyje) kurie praktiškai visų besąlygiškai pripažįstami kaip fantastikos rašytojai ir kurių kūriniuose istorija keičiama be jokių fantastikai būdingų detalių panaudojimo - tai tiesiog natūraliai dėl natūralių priežasčių kita vaga pakrypusi istorija ir tiek. Tokia yra H. Tardlavo sukurtą alternatyvi istoriją, kurioje Mahometas tapo krikščioniu ir nebuvo jokio Islamo bei arabų ekspansijos arba to paties autoriaus garsusis apsakymas Salos jūroje (kur aprašomas galimas islamo įsiviešpatavimo pasaulyje ir krikščionybės sunykimo variantas). Toks yra Diko romanas Žmogus akštojoje pilyje fašistai ir japonai laimi II pasaulinį karą be skraidančiųjų lėkščių ar laiko kelionių pagalbos. Nejaugi šiuos apsakymus tegalima pavadinti religiniais ar istoriniais trileriais, kaip siūlo Gyvatė (Misiūno Teroristo dienorštis tik politinis trileris
)? Net nepaisant to, jog likusioje pasaulio dalyje (čia man teks pasinaudoti paties J. Gyvatės argumentu) tokie apsakymai vadinami klasikine fantastika?
Fantastinėje alterntyvioje ist. tada liktų tik tokie kūriniai kaip to paties Tardlavo Legionas, kuriame vaizduojamas fentezi pasaulyje atsidūręs vienas romėnų legionas arba P. Andersono Laiko patrulis arba romanas Operacija Protėjas ir daugybė kt., kur alt. istorija pagardinta SF ar fentezi klišėmis - laiko kelionėmis, paraleliais pasauliais ir t.t.
Tad fantastikos konservatorių pagrindinis argumentas būtų toks: jei reali istorijos eiga keičiama natūraliomis priemonėmis, realiai galėjusiomis ar galinčiomis įvykti, jei šie autoriai pasaulyje nėra vadinami fantastais, tai ir jų darbai neturėtų būti vadinami fantastiniais.
Pažvelkime į šiuo argumentus atidžiau 1) pasaulyje nėra vadinamas fantastikos autoriumi. Daugelis klasikinių fantastikos autorių pasaulyje nėra vadinami fantastais kad ir A. Lindgren, B. Stoukeris, E. A. Po, Dž. Orvelas, Liuisas Kerolis, M. Šeli ar, netoli ieškant lietuviškosios fantastikos pradininkas J. Pilyponis ir t.t. bei kiti. Fantastika yra toks daugialypis žanras ir taip persipynęs su kitais literatūriniais žanras, jog, panorėjęs, atorius lengvai gali išvengti pavadinimo fantastas, ypač jei tas pavadinimas dar nesugalvotas arba nespėjęs pasiekti tų kraštų (Šeli ar Po bei J. Pilyponis). Tokie kūriniai ir tokie autoriai kaip F. Kafka (Procesas), ar R. Bachas, Kastaneda, K. Vonnegutas ir t.t. gali būti vadijami fantastais, tačiau kartu ir nebūtinai. Tai priklauso nuo paties autoriaus bei skaitytojų noro. Pavyzdžiui Švedijoje, kurioje į SF žvelgiama gana kreivai (geltonoji, menkavertė literatūra tipo literatūrinis Star Trekas) net autoriai, savo kūriniuose naudojantys visus klasikinius SF atributus laiko keliones, robotus, ateivius, drakonus ir t.t., nevadina to fantastika, o tik Mokslinėmis ar stebuklinėmis pasakomis ir t.t dėl visuomenės požiūrio. Nenuostabu, kad net A. Lindgren, mano nuomone, viena geriausių fentezi rašytojų savo Ronja plėšiko dukterimi prilygstanti (čia gal pasakysiu šventvagystę) Tolkinui, Švedijoje vadinanama rašytoja vaikams rašiusi pasakas
Fantastikos aušroje taip buvo ir pačioje JAV (SF tai žurnalai paaugliams apie pabaisas kitose planetose.).
Taigi, argumentas, jog autorius nėra vadinamas fantastikos rašytoju nėra lemiamas.
2) daug svarbesnis ir svaresnis argumentas būtų tai, jog kai kurių alternatyvioios istorijos autorių bei jų darbų negalima pavadinti fantastiniais todėl, jog šie savo siužetuose istoriją keičia natūraliomis priemonėmis, realiai galėjusiomis įvykti (sakykim britų admirolas Nelsonas Trafalgaro mūšio pabaigoje žuvęs nuo prancūzų snaiperio kulkos, krypteli į šoną ir kulka nepataiko panašus realus atveji buvo su Dž. Vašingtonu JAV nepriklausomybės karuose. Arba Hitleris pabėga iš Berlyno irgi visiškai realu į griuvėsius buvo nusileidęs lėktuvas, siūlęs fiureriui paskutiniu momentu pasprukti tas atsisakė). Taigi R. Misiūno apsakymas Nežinomo teroristo dienoraštis, kuriame pasakojama kaip KGB, milicijos ir kariuomenės pagalba numalšinamas Sąjūdis Lietuvoje lyg ir neturėtų vadintis fantastiniu, nes tokia galimybė tikrai buvo
Gal, kaip teigia J. Gyvatė, šio apsakymo todėl ir į GLF 99 ą nevertėjo įtraukti (paskubėsiu pridurti, jog skaitytojai taip nemano nes Eridano leidyklos surengtame balsavime internet. Puslapy tarp 4 geriausių skaitytojų nuomone šio rinkinio apsakymų buvo Misiūno Než. Teroristo dienoraštis)?..
Tačiau, kaip jau anksčiau minėjau, tai, jog autorius savo alt. istorijos siužete nenaudoja SF ar fentezi įprastų štampų, o naudoja natūralias, galėjusias įvykti detales, visiškai nekliudo tuos kūrinius ir pačius autorius vadinti fantastiniais. Tad kaip vis dėlto rasti tą takoskyrą tarp fantastnės bei nefantastinės alternatyvios istorijos?
Mano nuomone, nustatyti, ar alternatyvios istorijos kūrinys fantastinis, nepaisant jame naudojamų tegul ir visiškai realių detalių, padeda tai, kokiais mąstais ta pakeista reali detalė daro įtaką istorijos ar pasaulio pasikeitimui.
T. y. ar pakeista detalė ir tėra tik viso labo pakeista detalė, (sakykim vergų sukilėlių vadas Spartakas krito ne mūšio lauke, o buvo po kankinimų nukryžiuotas koks skirtumas kokia mirtim jis mirė, istorija nuo to nepasikeitė) ar jos pasiketimas jau kardinaliai keičia visą žmonijos istoriją (sakykim Jėzui Kristui buvo nukirsta galva arba jis tik išplaktas ir paleistas taigi arba nebuvo Kryžiaus krikščionybės simbolio arba stebuklingo prisikėlimo bet kokiu atveju tai stipriai keistų visą krikščionybės istoriją, o kartu ir pasaulį).
Arba Rembo kuo ne alternatyvi istorija jei nebūsim pernelyg priekabūs - iš esmės realūs ginklai, reali galėjusi įvykti amerikiečių sovietų konfrontacija, tačiau
Ši alternatyvi istorija viso labo itin silpnas fonas paprasčiausiam koviniam filmo siužetui pridengti. Ji tikrai nėra fantastinė t.y. istorija, nepaisant to laukinio Rembo siautėjimo su automatu Vietnamo džiunglėse ar Afganistano kalnuose, iš esmės nepakeista. Istorijai iš esmės nė šilta nei šalta ar koks pašėlęs amerikietis nušovė dvidešimt ar du šimtus vietnamiečių, tačiau kitas dalykas, jei būtų parodyta, jog, sakykim, kovodamas Afganistane, Rembo nušovė, kad ir A. Ruckojų arba A. Lebedį (Rusijos politikai, buvę kariškiai dalyvavę Afganistano kare).
Taigi, tik pažvelgdami į tai, kiek, kūrinyje panaudotos išgalvotos, tačiau realiai galėjusios įvykti, detalės keičia istoriją, galime argumentuotai kūrinį vadinti fantastine arba nefantastine alternatyviaja istorija.
Žinoma, kai alternatyvios istorijos kūrinyje pamatome panaudotus įprastus fantastikos elementus laiko keliones, paralelinius pasaulius lengvai galima nustatyti, jog tai fantastinė alternatyvioji istorija. Bet jei autorius pernelyg įsivažiuoja ir jau sukuria alternatyvius biologijos ar kt. mokslo dėsnius, mano galva, to jau nereiktų vadinti alternatyviaja istorija, o tik alternatyviais pasauliais.
Iliustruojant: jei "Rembo" su kalašnikovu vaikosi goblinus arba, sakykim, veiksmas tas pat, kaip ir filme, tik visi uodeguoti tai alternatyvus paaulis.
Jei Rembo savo mūšių metu nuveikia ką žymesnio arba stipriai paveikia istoriją (arba turi kokį blasterį, o gal jam padeda laiko mašina ar skraidančioji lėkštė arba ugnimi spjaudanti drakonė) tai fantastinė alternatyvioji istorija.
Jei Rembo tik šaudo gaudo, o jo hipotetinis susidūrimas su rusais apart lavonų kalnų daugiau nepasižymi gilesniais alternatyviais nukrypimais nuo istorijos (koks ir yra tikrasis filmo siužetas) tai jokiu būdu nėra fantastine alternatyvine istorija ir vargu ar tai išvis galima pavadinti net ir nefantastine alternatyviaja istorija, nes amerikiečių kinematografų išsikeltas klausimas kas būtų, jei vienas iš mūsų elitinių žaliųjų berečių vaikinų susidurtų su gauja vietnamiečių arba sovietų? iš esmės nėra joks nukrypimas nuo realios istorijos Vietnamo ar Afganistano karų metu, reikia manyti, tokių susitikimų, vis dėlto įvykdavo.
Nustatyti alternatyvios istorijos fantastiškumą, kaip matome, labai padeda į trumputį klausimą O kas jeigu
? suspaustas kūrinio siužetas.
O kokia gi būtų nefantastinė alternatyvioji istorija? Tipiškas pavyzdys, kad ir ne taip seniai išleista Eriko Duršmido knyga Pergalės, kurių galėjo nebūti
, kurioje jis nagrinėja žinomus istorijos mūšius, kurie galėjo pasibaigti visai kitaip, jei
Ne vinių sauja, degtinės statinė, vienas atsitiktinis šūvis ir t.t.
Sakykim žinomas Vaterlo mūšis, kuriame Napoleonas patyrė savo galutinį sutriuškinimą. Šiame mūšyje prancūzai užpuolė britus, kurie sugebėjo išsilaikyti, kol jiems į pagalbą atskubėjo prūsų armija ir susijungusios jos sutriuškino Napoleono karius. Tačiau jį nulemti kitaip galėjo daugybė visiškai nereikšmingų dalykų - lietus, sauja vinių ir pora plaktukų, kritęs prūsų vado Bliucherio arklys ir t.t.
Lietus jei nebūtų liję ir žemė nebūtų patižusi, prancūzai būtų pradėję savo puolimą anksčiau ir nugalėję britus iki atvykstant prūsų pastiprinimui
Prūsai gal visai nebūtų atvykę į pagalbą, nes pora dienų prieš tai vykusiame mūšyje su prancūzais jie patyrė visišką pralaimėjimą, o jų vadas Bliucheris dėl kritusio arklio vos nepateko į nelaisvę
Bet įdomiausia vinys prancūzams šiame mūšyje vis dėlto buvo pavykę pasiekti persilaužimą jų kavalerija buvo kuriam laikui atėmusi iš britų patrankas, tačiau tos atakos metu lyg tyčia žuvo visi kavaleristai, kurie su savimi turėjo plaktukus ir vinis jų pareiga būdavo užkalti užgrobtų patrankų užtaisus, kad priešininkai nebegalėtų jomis pasinaudoti
Tad netrukus britai atsiėmė patrankas ir iššaudė jomis apsuptu prancūzus
Arba 1788 rugsėjo 17 d. nutoykis, kai dėl degtinės statinės buvo sutriuškinta visa daugianacionalinė Austrijos armija traukusi į kovą su turkais. Tarp kelių jos dalinių stovyklos pakraštyje užvirė kautynės, nepasidalinus degtinės statinės, gudresni sumanė pradėti rėkti turkai, mus puola turkai
" ir jų konkurentai išsibėgiojo kas kur
. Tačiau kilusios sumaišties metu, išsivadavo šalia stovyklos buvusiam aptvare stovėję armijos žirgai austrai juos palaikė puolančia turkų kavalerija, ėmė šaudyti iš patrankų ir trauktis
Kadangi armija buvo iš daugelio tautų niekas nesuprato karininkų duodamų įsakymų, pats imperatorius Juozapas vos išsigelbėjo sumaištyje, kai jo vos nesutrypė bėgantys kareiviai
Ir t.t.
Alternatyviosios istorijos giminė Lietuvoje
Alternatyviosios istorijos giminė jau kuris laikas kaip suleido savo šaknis į purią Lietuvos literatūros ir mokslo dirvą. Tiesa, kol kas negalėtume teigti, kad turime didesnių pasiekimų, tačiau šis tas vis dėlto yra.
Lietuva jau turi beveik visų anksčiau išvardintų alternatyviųjų istorijų rūšių šis dalykas jau, kad ir itin menkai, nagrinėtas ir moksliškai, turime gana nemažą alternatyviųjų istorijų kaip abejotino patikimumo bei mėgėjiškų tyrinėjimų kraitį (Čia nagrinėsiu man geriausiai žinomus pora iš jų Č. Gedgaudo Mūsų praeities beieškant bei Ch. L. T. Pichel veikalą Žemaitija), na ir, be abejo, jau turime ir lietuviškų alternatyviosios istorijos fantastinių apsakymų.
Gal reiktų pradėti nuo pačio negausiausio alternatyviosios istorijos ir jos (o kartu ir sąlyginai jį galėtume pavadinti rimčiausiu ar akademiškiausiu) metodo o kas būtų, jeigu..? taikymo Lietuvoje. Tai būtų rimtų lietuvių istorikų pasvarstymai apie tai, kiek metodo o kas būtų jeigu?.. taikymas istorijos moksle gali būti naudingas nagrinėjant įvairių istorinių epizodų, momentų reikšmę, išgryninant, kas buvo svarbiausi, lemiami istorijos momentai, o kas antraeiliai. (Pvz. šitaip galima atskleisti daugybę Lietuvos istorijos lūžinių momentų, apie kuriuos net neįtariame pavyzdžiui o kas būtų, jei 1399 m. (11 metų prieš Žalgirio mūšį) lietuviai nebūtų skaudžiai pralaimėję totoriams ties Vorskla? LDK kariuomenė galėjo būti kur kas stipresnė, gal nebūtų reikėję nei atsitraukimo manevro Žalgirio mūšyje, bet ar tai būtų taip kardinaliai pakeitę istoriją, kaip, sakykim belaikė Vytauto Didžiojo ar Jogailos žūtis Žalgirio lauke arba Mindaugo nužudymas?). Šis metodas gal dar daugelį metų nebūtų atėjęs ir net svarstomas akademinės lietuvių profesūros sluoksniuose, jei ne žymus vokiečių istorikas A. Demandtas (labai įdomi asmenybė, pavyzdžiui, itin nusistatęs prieš kompiuterius jo nuomone rašant ranka darbai gaunasi kur kas vaizdingesni, geresni ir pan. nes taip labiau aktyvuojami smegenų centrai, nei barškinant klavišais
), 1984 m. parašęs knygą Neįvykusi istorija, kurioje ir išdėstė istorijos alternatyvų analizės būtinybę Demandtas ne kartą lankėsi Lietuvoje ir skaitė čia savo paskaitas. Lietuvoje šio metodo naudojamas (tiesa, jau itin akademiškai ir labai užmaskavus fantastinę alt. ist. prigimtį) buvo svarstomas vienoje iš Būtovės slėpinių laidų, kur prof. A. Bumblauskas bandė teigti tokio metodo teigiamybes, remdamasis ir A. Demandto argumentais esą nuolat keliami Klaustukai kaip niekas kita gerai padeda įsigilinti į istorines situacijas, atskleisti vadinamuosius lūžinius istorijos momentus, kai net vieno žmogaus veiksmai galėjo lemti ištisų tautų likimus. (Sakykim, kas, jei Žalgirio mūšio metu karalių Jogailą atakavusiam KO riteriui būtų pavykę pastarąjį nužudyti? Ar nebūtų pakrikusi lenkų kariuomenė, o mūšis pralaimėtas, tad, anot prof. A. Bumblausko dabar mes visi šnekėtume vokiškai. Arba jeigu jau prakalbom apie žudymus - o kas jeigu karalius Mindaugas nebūtų nužudytas ir Lietuva būtų likusi krikščioniška gal jokio Žalgirio mūšio nė nebūtų buvę?)
Tuo tarpu istorikas E. Gudavičius gana logiškais ir svariais argumentais sudirbinėjo šitokį metodą pvz. kaip jis gali būti tikslus ir atnešti kokią nors naudą, t.y. kaip galima tikėtis tiksliai numatyti kas būtų buvę, jeigu?
, jei žmonės nesugeba tiksliai numatyti ir prognozuoti net artimos ateities įvykių
Vis dėlto abu istorikai nenumatė dar vienos alt. ist. metodo teikiamos naudos jis verčia istorikus itin detaliai pažinti tikrą istoriją idant jie galėtų tiksliau prognozuoti galimą versiją
Taigi, į tokio metodo taikymą istorijoje Lietuvoje vis dar žiūrima su skepticizmu. Antra vertus tai labai patrauklus metodas Lietuvai ir jos istorijai mūsų praeityje pilna ir svaigių pergalių ir pralaimėjimų, o mažoms tautoms itin maga kuo nors pasididžiuoti
Veikiausiai dėl to šis noras kuo labiau sureikšminti mažą mūsų tautą paskatino gana nemažo kiekio darbų, kuriuos galima būtų švelniai įvardinti kaip mėgėjiški istoriniai tyrinėjimai (yra pakankamai grubių žmonių vadinančių visa tai pseudoistorija ar tiesiog nesąmonėmis). Čia trumpai panagrinėsiu porą tokių darbų (manau, jų yra ir kur kas daugiau tik šia galbūt labiausiai apibūdina tokio žanro ypatybes) tai 1994 m. Kaune išleista Č. Gedgaudo knyga Mūsų praeities beieškant ir 1991 m. Kaune - Ch. L. T. Pichel Žemaitija (atvirai kalbant pastaroji, mano nuomone, veikiausia parašyta kokio lietuvio žemaičio, o pavardė prilipinta norint suteikti darbui solidumo.
Taigi, kokia būtų lietuvių alternatyvioji istorija Č. Gedgaudo akimis. Be abejo, jo nuomone visa dabartinė lietuvių istorija tai Lietuvos priešų vaisius, o tikrieji dokumentai tebepelėja archyvų pakampėse lietuvių priešų nuolat neigiami ir, kur tik proga, naikinami. Autoriaus teigimu, lietuvių būtą net 3 pasaulio žemynuose (kitaip tariant vos ne kur spirsi ten lietuvis, bet keista, jog aplenkta Australija gal neprestižas primityvūs aborigenai neparodytų lietuvių iš geresnės pusės), o tai įrodo ne kas kita kaip kalbos paminklai, taip pat Vyčio kryžiaus atvaizdai Inkų paminkluose. (beje, pasak autoriaus Vyčio kryžius reiškiąs ne ką kitą, kaip skaičių 1000 1000 karių būrį nežinia kodėl
)
Gedgaudas pernelyg nesikuklina to meto lietuvių vadinti pusdieviais, kurie vaikščiojo žemėj ir suteikė pirmuosius pavadinimus miestams ir upėms, kalnams ir jūrai. Taigi, lietuviai nei daugiau, nei mažiau pusdieviai todėl nevertėtų pernlyg stebėtis ir kitu, ką rasime šioje knygoje (keista, kad joje autorius lietuviams nepriskyrė ir pirmojo žmogaus išsilaipinino Mėnulyje lietuviams).
Baltų proistorę autorius atseka net 3000 m. pr. Kr. pasirodo mūsų protėviai, vadinti pilkalnių tauta atkeliavo į Pabaltįjį nuo Persijos. Pirmoji, ar viena pirmųjų baltų įkurtų imperijų buvo ne kas kita, kaip Troja (Gedgaudo versija Tauroja arba Lielonė) tai buvo baltų genčių sąj. Imperija, kol prasidėjus žinomam karui beje Pari pervadintas Pareisiu) suiro dalis baltų tautų įkūrė Kartagą (Kartaginą), dalis įsikūrė Italijoje, kaip etruskai, dalis link Pabaltijo
. Visa tolimesnė pasaulio istorija irgi nuosekliai lietuvinama dažnai be jokios sistemos ar logikos įspūdis toks, kad autorius lietuvino viską, kas pakliuvo po ranka, be atrankos, pavyzdžiui vikingai lietuviai, tikras vardas (varingiai ar vytingiai , keista, kad neprisiminė prūsų vitingų), Katalauno mūšis, kuriame romėnai sumušė hunus iš tikrųjų vadintinas Katalonės mūšiu, kuriame lietuviai sutriuškino tuos pačius hunus
)
Romos imperiją nusiaubę vandalai, be abejo, buvo lietuvių protėviai, kurių tikras vardas vanduoliai, jie užėmė Ispaniją (pavadino vieną jos sritį Vandalūzija kuri dabar iškraipyta į Andalūiją), o po to įsiviešpatavo Afrikoje, o Viduržemio jūroje vanduolių laivynas viešpatavo iki pat XVII a., iš jų net prigijo kai kurie jūr. Terminai pvz. mariolas (vanduolių karvedys) dabar tapo "admirolu".
Įdomiausia, kad Gedgaudas sulietuvina ne tik žinomas gentis, bet ir
kentaurus! Lietuviai, žinoma, pirmi išmoko balnoti arklius, todėl tapo puikiais raiteliais ir graikai juos praminė kentaurais (tikras lietuviškas vardas kentavyriai).
Baltai, pasirodo apie 1000 metų visą viduramžių Europą laikė savo įtakoje. Po didžiojo kraustymosi iš Trojos imperijos buvo sukurta kita, Varamonių Rikio imperija, kurios ribos siekė: rytuose Maskvą, Vakaruose Vyslą, pietuose J. jūra, Dunojų ir t.t. Pastaroji skilo į Kijevo Rasą (taip autorius pavadino Kijevo Rusią, kuri pasak jo dar vadinta ir Kaunogardžiu) suslavintą, pietinę apkrikštytą ir šiaurinę (dabart. Liet. Žemaitija, Prūsija). Pastaroji, taip pat pavadinta imperija, viena atsilaikė prieš dvejų žemynų mongolų ir kryžiuočių puolimą
Beje, įdomu, kad baltų imperijose valiuta buvo ne sidabras, o kiaunių kailiukai, kuriuos mainė (kt. tautos ilgainiui baltų žodį maineta perėmė ir padarė moneta). Atitiniamai pervirškinta. T. y. sulietuvinta daugelis istorijos faktų, net neįtikėtiniausių pavyzdžiui žinoma legenda apie paskutinį Rolando mūšį ten dalyvavo ir prūsai bei galindai esą), arba, kad ir 1683 m. apie mūšį prie Vienos, kur buvo sumušti turkai tai padarė lietuvių kavalerija, pasirodo (nepaisant, kad LDK armija ten net nebuvo nuvykusi) arba žymioji rikiuotė kiaule sugalvota pasirodo baltų, pavadinimas kyliu. Mūsų filosofu Gedgaudas vadina I. Kantą, o kryžiaus karų metu vykusius Prancūzijos pietuose katarų albigiečių karus vadina mūsų kultūros centrų sunaikinimu.
Kitas darbas Ch. L. T. Pichel nemažiau globalus ir iškelia ne tiek lietuvius, kuriuos vadina klastingais pusbroliais, kiek žemaičius. Be abejo, čia pasaulio bamba žemaičiai. Autorius nesikuklina vadinti savo darbą nepaprastu istoriografijos laimėjimu. Pasak jo nė viena tauta negali pasigirti tiek nukovusi mongolų chanų ir vokiečių riterių.
Aisčius autorius vadina Jafeto, vieno iš Nojaus sūnų palikuonimis. Visos baltų gentys gyveno prie Vano ežero netoli Ararato kalno. Aukštumose aplink ežerą gyvenę vadinosi aukštaičiais, žemumose žemaičiai. Latgaliai taip vadinosi dėl (ilgai trukusių lietų pabigos), jotvingiai nes buvo geri raiteliai, jojikai, buvo ir rasų (rausvųjų) bei porasų (prūsų) gentys.
Aisčiai davė pavadinimą Tigro upei (vadino Tikriu t.y. tikra upe) ir Eufratui (jau sunkiau pritempė tipo Jo protas) ir visai Mesopotamijai (Mes abu paimti). Lygiai taip pat ir kt. vietovardžiai Volga (nes valgo praryja savo intakus), Dunojus (duonos upė), Baltijos jūra (baltas), Ladoga (Ledo daug ir t.t.) Dauguva (Daug vandens).
Aisčiai, o ypač žemaičiai buvo visų galų meistrai sugebėdavo užšaldę mėnesius išlaikyti mirusių lavonus, žaizdas gydydavosi barstydami ant duonos metalo (aukso ar sidabro miltelius) ir valgydami bei rabarbarus. Negana to, žemaičiai pirmieji pasaulyj sugalvojo artileriją, o vienas žemaitis, pavarde Montenis 15 a. gyvenęs Karaliaučiuje sukonstravo mechaninį erelį, kuris galėjo pakilti į ora ir skraidyti (žemaičiai lėktuvų išradėjai?). Ilgą laiką žem. ir kiti aisčiai gyveno labai užsidarę todėl apie jų pasiekimus taip ir nežinota. Pichel teigimu Žemaitją valdė karališkoji Saulės giminės šeima nuo pat 10 a., kai kraštą valdė karalius Nemunis, vėliau jo sūnūs Barka, Kūnas, Spera ir Diebaltis.
Prasidėjus karams, žemaičių armija, praktiškai viena apgynė V. Europą nuo mongolų (pastarieji, beje, pasak autoriaus laimėdavo kovose plačiai naudodami siaubą savo negražią išvaizdą bei nuo jų sklindančią smarvę
).
Žemaičių armija, vadovaujama Ringaudo, 1227 m. mūšyje laimėjo pasakiškus turtus bei aukso kardą (vėliau jis esą tapo žemaičių karalių dinastijos simboliu) būtent dėl to juos netrukus pradėjo pulti kryžiuočiai troškę pasiglemžti tuos turtus sau. 123 m. įvykusiame Saulės mūšyje žemaičiai nugalėjo, panaudoję artilerijos užuomazgą iškasė 45 laipsnių nuolydžio apkasus, į kuriuos sukrovė priešo pusėn atgręžtus iš medžių kamienų padarytus vamzdžius. Pastaruosius prikimšdavo smulkiai sutrntų durpinių kerpių ir acto bei akmenų, o tada, uždegę šaudydavo. Tik kvailiai kryžiuočiai savo metraščiuose tai vadino žaibais bei stumbrų maurojimu giriose iš tiesų tai buvo žemaičių artilerijos apšaudymas
Artilerija padėjo žemaičiams laimėti ir vėlesnius mūšius su totoriais esą maždaug nuo 1241m. jie jau ėmė lieti geležines patrankas ir mūšyje sumušė chano Batijaus brolio Šeibeko kariuomenę (kronikininkai žemaičių patrankas klaidingai vadindavo maurojančiais bizonais).
Negana artilerijos, pasak Pichel, žemaičiai apie 1245 1250 m. pavartojo prieš totorius net cheminį ar dujinį ginklą sunaikinę per 100 tūkst. mongolų, bet jų veikimas buvo toks baisus, jog žemaičiai pasižadėjo patys sau niekad daugiau jo nevartoti
Be abejo, žemaičiai ir toliau linksniuojami per visą Lietuvos istoriją jie, perengti lietuvių uniformomis padėjo Vytautui ir lenkams laimėti Žalgirio mūšį, o pastarieji tik pasinaudojo žemaičiais. Šie patyrę, didelių nuostolių, nusilpo, paskutinė žymi žemaičių pergalė esą buvusios Salspilio (Kircholmo) kautynės, kur 3000 žemaičių raitelių sutriuškino 14 tūkst. švedų armiją, vadinta geriausia to meto Europoje
Vėliau žemaičių daliniai dar dalyvavo didžiajame Napoleono žygyje į Rusiją, ten jie buvo asmenine Napoleono bei jo maršalų Miurato, Makdonaldo ir kt. apsauga, ne kartą gelbėjo juos nuo žūties, kartu su jais pasitraukė į Prancūziją, kur tapo paryžiečiais.
Žemaitijos galia išblėso, pasak autoriaus dėl apsimetėlių ir skriaudėjų lietuvių ir lenkų intrigų. Tagi visa dabartinė istorija irgi tik Žemaitijos priešų ir kenkėjų sugalvotas melas
Kažkur vis dar tebesaugomi milžiniški Žemaitijos turtai, slapta gyvuoja jos karališkoji dinastija ir t.t.
Abu šie darbai, ko gero, geriausiai iliustruoja kas per žanras alternatyvioji istorija, kuri traktuojama kaip mėgėjiški istorijos tyrinėjimai.
Kaip jau minėjau, pasaulyje gana gausu panašių tyrinėjimų lietuviai čia ne išimtis kiekviena mažesnė tauta stengiasi sureikšminti savo, esą nepelnytai užmirštą ar priešų apjuodintą praeitį. Be to, tokie tyrinėjimai dažnai susiję ir su kur kas globalesnėmis problemomis jau minėtų Atlantidos, Eldorado, amazonių ir kitokiomis paieškomis pasauliniu mąstu, jai veikiausiai atstovautų garsusis Erichas von Denikenas šios srities profesionalas. Ši alternat. ist. atšaka vertintina itin kritiškai, bet, nepaisant nieko, kartais ir ji iškapsto tiesos grūdą Šlymano kasinėjimai. Pastaruoju metu, kiek teko girdėti rengiamasi panašiems tyrimams Egipte bus bandoma ieškoti Biblijoje minimos faraono, persekiojusio žydus, armijos (pagal legendą ją prarijo Raud. jūra iš tikrųjų manoma smėlio audra
), net nepaisant to, jog pats faraonas jau seniai rastas vienoje iš kapaviečių, o ne jūros dugne
Fantastinės alternatyviosios istorijos literatūrinis žanras į Lietuvą atėjo visiškai neseniai - pirmosios žinios daugumai fantastikos mėgėjų apie šią literatūrinę metatemą, glaudžiai perpynusią kone visas fantastikos atšakas nuo fentezi iki kiberpanko imtinai, galėtų būti siejamos tik su 1997 aisiais, kai fantastikos mėgėjus su šia tema supažindino R. Maskoliūnas savo neblogame straipsnyje (1997/nr 3) Kauke, ten pat buvo pateiktas ir R. Misiūno alt. istorijos apsakymas (reikia pripažinti, kad gana pritemptas prie fantastikos pridėjus laiko kelionių kilpą) Savaitgalis prie ežero. Tais pat metais rinkinyje "Geriausia Lietuvos fantastika 1997 pasirodė ir pirmas fantastinis lietuvių alternatyviosios istorijos apsakymas G. K. Ivanicko Mylėti raganą (Berods darbinis ir, kaip taisyklė labiau vykęs, pavadinimas Laužai vis dar liepsnoja). Beje, reikia pastebėti, kad tai toli gražu nebuvo pirmoji fantastinė alternatyvioji Lietuvos istorija jos kūrėjo laurai galbūt atitektų garsiajam P. Andersonui, savo romane Laiko patrulis minėjusiam galingą, didelę dalį Europos pajungusią Litorno kunigaikštystę. Pastarasis faktas taip pat puikiai iliustruoja, kokia dėkinga dirva alternatyvių istorijų kūrėjams turėtų būti Lietuvos istorija, jei jau svetimtautis rašytojas fantastas rado vietos ir laiko užsiminti savo kūrinyje apie galima alternatyvų mūsų protėvių istorijos vingį.
Taigi, šis žanras (kaip ir kiti egzotiškesni fantastikos vaisiai, sakykim, kiberpankas) į Lietuvą atėjo gana vėlai, galbūt todėl alt. istorijos pėdsakų nelabai aptiksime ankstesnės kartos fantastikos autorių (tokių kaip V. Norbutas, B. Balaševičius, K. Paulauskas ir kt.) darbuose. O ir tarp naujosios kartos autorių ši tema kol kas nėra labai aktyviai kultivuojama (iš 48-ių GLF - uose publikuotų kūrinių tik 6 (griežtu vertinamu) arba 9 (liberaliu) galima pavadinti alt. istorijomis, taigi, vos 12, 5 % arba 18, 75 % ) nors, ko norėti alternatyvioji istorija Lietuvoje dar tik viso labo 3 metai
1997 uosius veikiausiai galima vadinti lietuvių fantastinės alternatyviosios istorijos startiniais metais. Nors 1997 ųjų Kauke pasirodžiusį R. Misiūno apsaklymą Savaitgalis prie ežero fantastine alternatyvia istorija galima pavadinti su abejonės dalimi tai daugiau klasikinė fantastinė laiko kelionė: dvi lietuvių šeimos, 1993 m. vasarą susiruošusios praleisti savaitgalį prie ežero, netikėtai atsiduria sovietinėje 1983 čiųjų Lietuvoje su visais sovietiniais atributais. Truputį pasisukiojusi, kompanija susemiama saugumiečių
Alternatyvia istorija čia pakviptų, jei saugumiečiai ištardę suimtuosius, imtųsi veiksmų, kad Lietuvoje niekada neprasidėtų joks Sąjūdis
Grynakrauję fantastinę alternatyviąją istoriją rasime tais pat metais išleistoje antologijoje Geriausia Lietuvos fantastika 1997. Tai jau minėtas G. K. Ivanicko apsakymas Mylėti raganą. Jame rasime alternatyvią LDK istoriją mūsų protėvių kunigakštystė tapusi katalikų bei inkvizicijos tvirtove, kovojančia su laisvamaniais juodaisiai katalikais bei Stalinbėjaus valdoma Aukso orda, o šalį geležine ranka valdo kunigaikštis tėvas Paulius. Greta viso to, dar egzistuoja ir klasikinis fentezi pasaulis - su lietuviškojo folkloro raganomis, vilkolakiais ir kt. dvasiomis. Vis dėlto, teisybės dėlei reikia pastebėti, jog alternatyvioji istorija šiame apsakyme greičiau tarnauja viso labo pikantiškomis detalėmis klasikinio lietuviško folkloro fentezi fone. Šitokį mano teiginį tik patvirtina tai, jog autorius taip niekur ir nepaaiškina, kur, kaip ir kodėl įvyko tie nukrypimai nuo istorijos, kas, mano asmenine nuomone, kiek silpnina aps. alternatyviškumą (bet jokiu būdu ne meninę vertę). Tačau bet kokiu atveju tai buvo pradžia.
Alternatyvia Lietuvos ateities istorija galime pavadinti ir tame pat rinkinyje debiutavusį kiberpankinį E. Šantaro bei M. Katkaus pasakymą Idealus pasirinkimas, kuriame vaizduojama ne itin tolima Lietuvos ateitis
(Taip alternatyvioji istorija orientuojama ne tik į praeitį, bet ir į ateitį ji jau vien dėl to alternatyvinė, kad ateitis niekad neįvyks lygiai kaip buvo prognozuota. Jei pamenate viename iš Lituaniconų Vilniuje programėlės, kuriose - įvairių rašytojų fantastų žmonijos ateities istorija).
Alternatyvios istorjos klestėjimo metais galima būtų pavadinti 1998ųjų GLF, kuriame, vertinant priekabiai, buvo 3 alt. ist. apsakymai, o liberaliau net 5 (iš 12!).
Gryniausia alt. istorija (su detektyvo priemaiša) galima pavadinti J. Žilinsko ir G. Kulikausko Prerijų kojotą, kuriame Persų įlankos (apsakyme atitinkmai Meksikos įlankos) konfliktas pavaizduotas apverstas aukštyn kojomis.
Siaubiako ir alt. istorijos mišiniu (musulmonų nukariavimai pasiekia ir LDK) galima pavadinti G. Kulikausko Nenugalėtuosius.
Kiek sunkiau alt. istoriją pavadinti K. Zubkos Karūną ir kraują, kur istorija iš esmės nekoreguojama, tik į praeitį primaišoma raganų, burtų, mistikos bei pridedamos laiko kelionės.
Nigelio Kitoje veidrodžio pusėje taip pat labiau tiktų pavadinti greičiau alt. pasauliu, nei alt. istorija, nors šiokių tokių sąsajų, užuominų ir rasime.
T. Blažausko Partizanus klasikinį ateivių užpuolimo apsakymą irgi alt. ateities ist. pavadintume tik sąlyginai galbūt vien dėl to, kad ateiviai šįkart užpuola ir mūšiai vksta gimtojo lietuviško miesto Kauno gatvėse
J. Žilinsko apsakymą Sakmė pie Gugį
priskyrę prie alt. ist. labai apsiriktume iš esmės tai geriausias Vienuolio tradicijas atspindinti lietuvių kryžiuočių kovų scenelė į kurią įmaišyti fenteziški mitologiniai lietuvių personažai.
Ir paskutinis 1999 m. GLF as. Jame rasime vieną gryną alt. ist.apsakymą R. Misiūno Nežinomo teroristo dienoraštį pasikeitęs netolimos Lietuvos praeities scenarijus su gan įtikinamais to pasikeitimo personažais ko gero visi sutiktų, jog kruvinas Sąjūdžio nuslopinimas Lietuvoje galėjo tapti (ir 1991 m sausį dalnai tapo) visiškai realiu scenarijumi. Simboliška, jog šis apsakymas pasirodė kaip tik per 10 Lietuvos nepriklausomybės metines
Kitu alt. ist. apsakymu galima būtų pavadinti P. Šarpnickio Lietuvos ateities vizija, kuriame mūsų tauta išauginusi aibę genijų, staiga imama persekioti ne mažiau nuožmiai nei savo laiku žydai, na ir atitinkamai pagimdo iš savo tarpo naująjį Mesiją tūlą Saulių
Reziumuojant, tenka pastebėti, kad daugma lietuvių alt. ist. apsakymų tėra paviršutiniškai alternatyviniai t.y. juose alt. ist. detalės viso labo tarnauja didesniu ar mažesniu fonu kitokio fantastinio siužeto apsakymams. Ir tik keletame jų Nežinomo teroristo dienoraštis, Prerijų kojotas, Nenugalėtieji istorijos alternatyvuma akcentuojama kaip centrinė apsakymo dalis.
Kokios temos vyrauja alt. ist.
Kokios temos vyrauja alt. ist. Jas grubiai galima skirstyti taip (vienas galimų, bet nebūtinai, skirstymo būdų):
Išradimai, kas būtų jei tas ir tas: 1) nebūtų išrasta visai (šaunamasis ginklas sakykim, įsivaizduokim šių dienų kavalerijos mūšį japonų kavalerija (ant Hondų Yamahų kapojasi kalavijais su rusais ant Javų) arba neišrasta tabako, kramtomos gumos ir pan. 2) būtų išrasta vėliau ar anksčiau (romėnai su šaunmuoju ginklu arba dabartinis pasaulis be atominio ginklo gerai ar blogai? Mano nuomone blogai, nes nebūtų sulaikomo faktoriaus ir III pasaulinis jau būtų nugriaudėjęs, be to užtenka ir bakteriologinio bei cheminio ginklų
- pavyzdžiui nedaug kam žinomi tokie II pasaulinio karo chem ir bakt. ginklo užkaboriai: britai rengėsi vokiečiams išsilaipinus į salyną (Operaciją Jūrų liūtas) ir užėmus keletą miestų iš žemai skrendnčių lėktuvų paskandinti tuos miestus iprito (garstyčių dujomis) su visais vokiečiais ir savo civiliais, arba Kanada rengėsi parašiutais nuleisti į Vokietiją gausybę maru, juodlige ir kt. ligomis apkrėstų žiurkių, o vokiečiai turėjo didžiulius sandėlius sviedinių su iprito dujomis, kurių taip ir nepanaudojo paskandinti dabar Baltijos ir Šiaurės jūrose, nuodija jas. Taigi, jei apie ginklus, jei, sakykim cheminis ginklas atsidurtų Čiungis Chano ar Ulricho fon Jungingeno rankose išjoja lietuviai į lauką Žalgirio, o jiems priešais garstyčių dujos pareina
Nors primityvus tvirtovės apgultyse buvo naudojamas chem. ir bakt. ginklas, juo buvo lavonai (nuo ligų mirusius žmonių ir arklių lavonus permesdavo katapultomis į apgultą tvirtovę, kad paskleistų ligas ar sumesdavo į vandenį, kad užnuodytų
) 3) būtų išrasta tai, kas šiuo metu dar nežinoma (na, tai klasikinės laiko mašinos, ginklas, kokia nors technolgija, dirbtinis intelektas ir pan.)
Karyba, peržaidžiami garsūs mūšiai ir karai, dažnai svarstoma, kad būtų nužudžius tą ar kitą karvedį lemiamu momentu (Napoleonas gauna kulka į kaktą Borodino mūšio metu ar Dž. Vašingtoną nukala anglų snaiperis (JAV neprikl. karo metu), pasikeitus aplinkybėms (jei prancūzų kavaleristai Vaterlo mūšyje būtų turėję vinių arba tą dieną nebūtų liję) ir t.t.
Viena dažniausių temų II pasaulinis karas, alternatyvi jo pabaiga čia vienas lyderių nemirtingas F. K. Diko romanas Žmogus aukštojoje pilyje, t.p. Adolfas Hitleris (jis dažniausiai nužudomas iki karo), t.p. dažnos alternatyvios I pasaulinio karo istorijos A. Konan Doilio Mirtina kelionė ir S Leacocko (Jei Vokietija būtų laimėjusi, taip pat alternatyvi Amerikos pilietinio karo pabaiga (H. Tardlavo romanas Pietų ginklai, V. Dabnio apsakymas Jei Pietūs būtų laimėję karą). Dažni ir kitokio porūšio alternatyvūs karai orientuoti į ateitį: daugelyje valstybių, ypač Suomijoje ir Švedijoje parašyta nemažai romanų ir apsakymų pie tai, kaip SSRS pastarasias užpuola (yra kažkuriam Dorado raganų numeryje), be to, kaip tvirtino latvių kilmės amerikiečių fantastas Dainis Bisinieksas (nuolat remiantis dorado klubą fantastine literatūra), Latvijoje vieninteliu prieškariniu fantastiniu romanu taip pat buvo romanas, kuriame Latviją užpuola tarybų Rusija (tai įvyksta apie 2000 t.y. kiek pavėluotai) deja amerikitis nepatikslino (neprisiminė nei auotiriaus, nei romano pavadinimo). Tai savotiškas požanris (Jei Rusija užpuls
) būdingas aplink Rusija gyvenančioms tautoms ir valstybėms.
Religinė tematika t.p. dažnas alt. it. siužetas ne vienas autorius rašė apie reformaciją: kas būtų, jei katalikų bažnyčia būtų nuslopinusi šį rel. sąjūdį (britas K. Amis, Karlas Amery Karališkasis projektas romane aprašė kaip su L. Da Vinčio sukonstruota laiko mašina bažnyčia pasiunčia praeitin gvardiečius. (Čia neiškentęs galiu pasigirti, kad ir pats savo laiku 1996 aisiais žurnale Veidas publikavau panašų apsakymą Išsigimėliai (kur Inkvizicija, į kurios rankas pakliuvo laiko mašina pasiunčia atstovą į Adomo ir Ievos laikus, kad perspėtų šiuos nevalgyti obuolo nuo Pažinimo medžio
).
Džono Branerio apysakoje Nesuskaičiuojami laikai šitaip ispanų Nenugalimoj Armada sumuša britų laivyną 1588aisiais, arba K. Robertso romane Pavanas karalienę Elžbietą nužudo katalikų fanatikas, Katalikų bažnyčia įsigali pasaulyje ir tik XX a. kyla pasipriešinimas jai
Fundamentalūs mokslo, dėsnių, ar kosminio, pasaulinio mąsto pakitimai. Pavyzdžiui, S. Baksterio romanas Plaustas, kuriame vaizduojama savotiška visuomenė žmonės gyvenantys aplink itin didelės gravitacijos planetą, dėl to pakitusi ne tik jų fizinė, bet ir socialinė santvarka ir pan., B. Stablefordo apskyme Komplikacijos visų Žemės stuburinių vyriškos lyties atstovai (kartu ir žmonės) parazituoja savo rūšies patelių viduje įsivaizduokit, sakykim, sterblinę moterį, kaip kokią kengūrą šokuojančią ir ieškančią maisto vyrui, tūnančiam sterblėje
Literatūriniai alternatyvūs pasauliai pakeisti žinomi personažai kitose istorijose labai įdomi maišalynė: sakykim multfilmas sovietų apie kazokus ir tris muškietininkus ar tie patys trys muškietininkai atsidūrę Tolkino fentezi pasaulyje arba Češyro katinas iš Alisos stebuklų šalyje atsiduria ir krečia pokštus mūsų dienų pasaulyje (nemirtingas A. Sapkowskio apsakymas). Šitaip Orsonas Skotas Velsas pakeitė H. Velso Pasaulių karą, pakeitęs veiksmą, jog vyktų Amerikoje ir pateikęs jį kaip reportažų iš įvykio vietos seką. Arba Erdvės mašina (berods Kristoferio Priesto) irgi pasaulių karo perdirbinys (kas neskaitė žemiečiai nuskrenda į Marsą pirmi prieš invazija ir po to grįžta į Žemę su vienu iš Marsiečių sviedinių), pratęsimas ir t.t.
Smulkesni požanriai: alt. istorijos susimaišiusios su kt. MF žanrais, priduodant jiems egzotikos ir suteikiant neįprastumo: kad ir klasikinės laiko kelionės be jų niekaip neapsieina čia klasika P. Andersono Laiko patrulis, ar kiberpanko atmaina steampunk ("garinis pankas Lt. E. Šantaro ir M. Starkausko galbūt labai norėdami pavadintumėm alt. ist, orientuota į ateitį) apie XIX amžiaus Anglijoje sukurtą kibernetinę mašiną, siaubo (K. Newmano Drakulos metai, kur pastarasis veda karalienę Viktoriją; G. Kulikausko Nenugalėtieji), fentezi (E. Friesnerio kūriny Druidų kraujas Šerlokas Holmasas ir dakt. Vatsonas tiria bylas Viktorijos laikų Londone, kur viešpatauja magija; arba G. K. Ivanicko Mylėti raganą, kur, mano asmenine nuomone alt. Lietuvos ist. primaišyta labiau kaip fonas).
Kaip daroma alt. ist.
Vienas neįprasčiausių alt. ist. gaminimo būdų klaidos. Daugelis autorių iki šiol neįtaria parašę alt. istorijas sakykim naudoja savo romane apie senovę pasagas ar balnus, aprašydami tuos laikus, kai šie dar nebuvo išrasti
Fantastinė alt. istorija dažniausiai į realų istorinį įvykį įvedamos SF detalės laiko kelionės, skraidančios lėkštės (pavyzdžiui, vienas naujausių darbų, berods, Tardlavo II pasaulinis karas pačiame įkarštyje, amerikiečiai ruošiasi panaudoti atomine bombą, kai į planetą ima veržtis ateivių kosminiai laivai
) arba pakeičiama pakankamai svarbi detalė Kristus nenukryžiuotas ir t.t.
Istorinė alt. istorija imami lemiami momentai ir tiriama, kas būtų, jei karvedys, išradėjas ar pan. būtų pasielgęs kitaip. Kitaip tariant ar pvz., čia, aišku anekdotinės situacijos, būtų Niutonas atradęs savo dėsnius, jei nebūtų miegojęs po medžiu ir jam ant galvos nenukritęs obuolys arba Archimedas jei tą vakarą nebūtų ėjęs maudytis ar turėtume jo dėsnį?
(c) Gediminas Kulikauskas, 2000
Autoriaus kalba netaisyta.
Publikuojama autoriui maloniai leidus. Kitoks panaudojimas galimas tik suderinus su autoriumi ir projektu.
* - Gediminas Kulikauskas - daugelio fantastinių apsakymų autorius (apsakymai buvo du kartus nominuoti konkursuose "Geriausia Lietuvos fantastika" ("Paminkladirbys" - paskatinamoji premija GLF1997, "Nenugalėtieji" - III vieta GLF1998)), aktyvus Vilniaus fantastų klubo "Dorado" narys, istorijos mokslų bakalauras.
** - Šios paskaitos sutrumpintas variantas buvo skaitytas Fantropp"2000. |
 |
