Turinys

Naujienos!

Redakcija
Apie sumanymą...
Projekto rėmimas

Straipsniai

Lituanikonų istorija

Savaitėlė

Fandomas:
asmenybės
fantastikos klubai
fanzinai
renginiai
spauda apie mus

Literatūra:
premijos
naujos knygos
knygų recenzijos

Skaitiniai:
lietuvių fantastika
užsienio fantastika

Menas

Filmai

Žaidimai

KONKURSAI

Linkis klausia

Filksingas!

Forumas

Nuorodos

 Fantastika rusų kalba

 Apklausa

Ar jums nenusibodo būti fantastu?

Kažkokiai dalelytei vis nenusibosta (52.63%)
Nusibodo, o čia užeinu, norėdamas pasišaipyti (2.63%)
Ne, toks jau aš - fantastiškas (15.79%)
Geriau būčiau magas, bet ne tam pasauly gimiau... (26.32%)
Aš ne fantastas, aš tik darau iš to verslą (2.63%)

Atsakė: 38 žm.

 

Nauji veidai: Sapnuok atsargiai

Benas Kaukė

Sapnuok atsargiai

Dangus buvo žydras,
kaip degantis smuikas,
ir jam susapnuot
neužteko gyvenimo.
(užrašas ant durų)

- Paprasčiausiai miegok. Miegok ir viskas.
Markas atidarė duris, už kurių Gojus išvydo erdvų kambarį. Kambario viduryje stovėjo kėdė. Ji buvo panaši į lėktuvo salone stovinčias kėdes, tokia pat didelė ir patogi. Prie jos prijungta daugybė įvairių prietaisų.
- Tai materializatorius,- paaiškino Markas, pamatęs nustebusį Gojaus žvilgsnį.- Tavo sapnus aš perkelsiu į realų pasaulį.
Gojus susirūpinęs pavaikščiojo aplink kėdę ir neryžtingai pasiteiravo:
- Gal aš galiu ką nors įsivaizduoti?
- Nemanau. Žmonės gali įsivaizduoti tik tai, ką jau matė... arba kažką panašaus. Nors... gali pamėginti.
Gojus pamėgino. Bet viskas, ką jis įstengė sugalvoti, tiktų nebent animaciniam filmukui.
- Tu teisus,- atsiduso Gojus.- Nieko negaliu sugalvoti. Pamėginsiu susapnuoti.
Jis atsisėdo į kėdę, užsidėjo šalmą ir atsipalaidavo. Išgirdo tylų šlamėjimą. Akys užsimerkė tarsi savaime ir Gojus užmigo.
Markas sėdėjo prie monitoriaus. Jis turėjo naikinti visas nereikalingas sapno detales, palikdamas tik tai, kas keista ir neįprasta. Tačiau Gojus nieko nesapnavo. Kelis kartus ekranas sumirgėjo, bet  tuojau vėl užgeso. Marką suėmė miegas, bet miegoti jis negalėjo. Apgraibom surado stalčiuje dvi tonizuojančias tabletes ir jas nurijo. Ir sėdėjo ligi ryto, įsmeigęs akis į tuščią ekraną.
- Stebiuosi tavimi,- Markas gėrė kavą, stengdamasis grąžinti savo geležiniam organizmui šimtaprocentinį darbingumą. Tik kiek paraudusios jo akys bylojo apie bemiegę naktį.- Kaip tu miegi, kaip į duobę įkritęs. Jokio sapno per visą naktį! Tu mokslininkas, tave košmarai turėtų kankinti, o tu pūti į akį kaip kūdikis!
- Košmarai kankina nusikaltėlius, o ne mokslininkus. Paieškok vietoj manęs nestabilios psichikos žmogaus, ir eksperimentuok su juo. Beje, galiu vieną tokį pasiūlyti...

Orientas sėdėjo supamoje kėdėje užsimerkęs ir pustušte taure dirigavo nematomam orkestrui:
- Tyy raaa ram, tyy raaa ram..., o dabar įsijungia pučiamieji... Puiku, dabar perkelsiu visą tai į kompiuterį. “Vežanti” melodija, ji mane išgarsins!
Tuo metu suskambo telefonas. Stengdamasis nepamesti trapios melodijos, Orientas neatsimerkdamas pastatė taurę ant stalo ir pakėlė ragelį:
- Klausau... tau reikia, tu ir atvažiuok... na, gerai, būsiu už poros valandų.
Orientas nutrenkė ragelį ir atsistojo. Atsimerkė ir, nuėjęs prie kompiuterio pabandė įrašyti ką tik gimusia melodiją. Ši sklandė ore, vinguriavo aplinkui, tačiau užrašyta tapo sunki ir netobula. Kažkas labai svarbaus iškrito iš jos ir pasimetė negrįžtamai.
- Būk prakeiktas, Gojau, ir visi tavo skubūs reikalai! - Orientas stvėrė nuo stalo taurę ir sviedė ją įsivaizduojamam Gojui į veidą. Taurė atsitrenkė į sieną ir sudužo, palikusi ant tapeto raudoną ištiškusią dėmę. Orientas, nesitverdamas pykčiu, nutraukė nuo pakabos savo striukę ir išėjo į gatvę. Išgarsėjimą teko atidėti.

Prie vartų Orientą pasitiko niūrus žmogus pilku kostiumu ir nulydėjo jį į namo gilumą, kur  Oriento laukė Markas ir Gojus. Šis įėjo ir išsišiepė, nežinodamas, ką sakyti. Nuo jo sklido stiprus vyno tvaikas. Markas pažvelgė į Gojų ir gūžtelėjo pečiais, tarsi sakydamas, jog abejoja jo pasirinkimu. Tačiau trumpai nupasakojo eksperimento tikslą ir vaidmenį, kuris skirtas Orientui. Šis išreiškė norą  tuojau pat eiti miegot. Markas papurtė galvą:
- Ne, sulaukime vakaro. Dabar tavo miegas nebus kokybiškas.
Markas paliko Orientą tylios šeimininkės globai, liepęs jį pavalgydinti ir išblaivinti, o pats kartu su Gojumi išėjo į terasą. Niūrusis žmogus atnešė du puodelius kavos ir dvi taures “Martelio”, ir visą tai pastatė ant pinto stalelio terasos šone. Netaręs nė žodžio išėjo. Gojus pasijuto kiek nejaukiai, tarsi įlindęs į tobulo mechanizmo vidurius ir tapęs jame svetimkūniu. Visi namiškiai vykdė šeimininko valią, išsakytą kažkada seniai ir niekada nesikeičiančią, visi žinojo savo pareigas, tik jis negalėjo suprasti, kodėl jis vis dar svečiuojasi šiame niūriame ir nejaukiame name.
Tylėdamas Gojus išgėrė kavą ir surūkė cigaretę. Markas sėdėjo priešais jį, panašus į madam Tiuso kolekcijos eksponatą. Tyla slėgė Gojų, ir šis pakilo iš vietos, ketindamas atsisveikinti su šeimininku ir išeiti. Markas taip pat atsistojo ir, atspėjęs svečio ketinimus, tyliai pasakė:
- Dar neišeik, aš parodysiu tau savo muziejų.
Markas nusileido į rūsį ir sustojo prie durų, labiau primenančių seifo duris. Susidomėjęs Gojus nusekė jam iš paskos. Vos pravėrus duris, juos užgriuvo neįprasto triukšmo banga. Riksmai, riaumojimas ir cypavimai sklido iš rūsio gilumos. Markas nusivedė svečią koridoriumi, kurio abejose pusėse stovėjo narvai, pilni nematytų būtybių. Ten buvo galybė slibinų, nykštukų bei keistų padarėlių, tarsi sulipdytų iš skirtingų gyvių dalių.
- Tai ir yra mano kolekcija. Patys keisčiausi sutvėrimai, kuriuos įstengė sugalvoti ar susapnuoti   anksčiau čia buvę žmonės. Bet jie neįstengė sugalvoti nieko iš tiesų keisto ir neįsivaizduojamo... Nejaugi tai, ką aš čia surinkau, ir yra žmogaus fantazijos riba?
Išėjęs iš “muziejaus” Gojus lengviau atsikvėpė. Jam dar neteko matyti tiek daug išsigimėlių vienoje vietoje. Bet dabar jis geriau suprato Marko bandymų tikslą. Juk turėtų bent kurio nors žmogaus pasąmonėje slypėti kažkas nenusakomai puikaus, neregėto ir tobulo...
Abu grįžo į terasą. Markas sumaišė sau šaltos kavos ir “Martelio” kokteilį, kuris, kaip parodė patirtis, užtikrino jam bemiegę naktį.

Sapnuoti Orientas pradėjo iš karto. Markas įsitempęs sėdėjo prie ekrano. Matė putotą jūrą, ir kylančias aukštas bangas, raunančias ir nešančias į krantą didžiulius betono luitus. Markas skubiai naikino matomus vaizdus, neleisdamas jiems materializuotis. Jeigu kiek užgaištų, vietoj gretimo kambario atsirastų vandenyno pakrantė, o didžiulės bangos išgriautų sienas ir viską užtvindytų.
- Reikėjo pasirūpinti papildoma apsauga,- mąstė Markas.- Tačiau jos sukūrimas gali užtrukti ne vienerius metus, o man taip brangi kiekviena diena...
Mintimis Markas grįžo į praeitį, dar kartą pamąstęs, ar teisus buvo, kai nuslėpė nuo saugumo komisijos šį savo aparato netobulumą. Jis pažeidė įstatymą. Tačiau jam ir be to teko praeiti galybę komisijų ir institucijų, kol gavo leidimą vykdyti bandymus.
- Aš būsiu budrus,- dar kartą pasižadėjo pats sau.- Aš praskleisiu neįsivaizduojamo ribas!
Bangos liovėsi riedėjusios. Jūra išnyko. Monitoriuje Markas išvydo gražų pakrantės miestelį ir Oriento analogą, einantį gatve. Markas šyptelėjo pagalvojęs, kad “naujasis” Orientas kur kas išvaizdesnis už savo miegantį originalą. Tuo tarpu Orientas įėjo į namą ir pateko į šventę, suruoštą jo garbei.Visi jį sveikino, visi norėjo susidaužti su juo taurėmis, sklidinomis putojančio šampano. Nuostabios vakaro viešnios stengėsi su juo susipažinti ir jam įsiteikti...
Markas atsiduso ir ištrynė matytą vaizdą. Primityvu. Ir vėl nieko nuostabaus ir nieko keisto.
Vaizdas dar kartą pasikeitė. Dabar Markas išvydo vingiuotą senamiesčio gatvelę, išgirdo kanopas kaukšint per seną grindinį. iš už posūkio išjojo Orientas ant puikaus juodo žirgo, vis tebelaikydamas rankoje šampano taurę. Iš “Stiklių” restorano išbėgo durininkas, atkimšo butelį šampano ir girdė juo arklį...
Pilkas rytas pasitiko Marką prie tokio pat pilko ekrano. Viską, ką jis matė naktį, be gailesčio ištrynė.Nieko neįsivaizduojamo neišvydo.

Pusryčiavo visi tyliai, neslėpdami nusivylimo. Orientas pyko, kad jam nesuteikė galimybės pažiūrėti į savo sapnus iš šalies. Kodėl nepaklausė jo nuomonės, prieš ištrindami jo sapnus? Gojus apgailestavo, kad eksperimentas stringa. Jis nuoširdžiai tikėjo Marko genialumu ir linkėjo jam sėkmės. O Markas pradėjo abejoti, ar Orientas tas žmogus, kuris jam reikalingas.
Papusryčiavęs, Orientas greitai pakilo nuo stalo ir nuėjo į namo gilumą. Susimąstęs Markas iš pradžių neatkreipė į tai jokio dėmesio, bet netrukus pajuto nerimą, tad paprašė Gojaus pažiūrėti, kur tas nenaudėlis dingo. Gojus išėjo, ir greitai Markas išgirdo jo piktą balsą, sklindantį iš eksperimentų kambario. Kelios frazių nuotrupos, pasiekusios Marko ausis, privertė jį pašokti iš vietos ir nuskubėti balsų link. Kambaryje jis rado ne tik Gojų ir Orientą, bet ir kažkokią ilgakoję ekstravagantiškai apsirengusią blondinę. Ji lapsėjo didelėmis, kiek kvailokomis akimis ir atrodė visai pasimetusi.
- Kaip ji čia pateko?!- Markas net pabalo iš pykčio.- Nepamiršk, kad tu čia pakviestas ne linksmintis, ir gauni už savo darbą ženklų atlyginimą!
Pastaroji frazė buvo skirta Orientui, kuris išraudęs ir susigūžęs kiurksojo kampe.
- Tegul ji tučtuojau išeina,-  Markas pažvelgė į Gojų.- Gojau, išlydėk viešnią.
Gojus sukiojo neuždegtą cigaretę. Jis labai norėjo užsirūkyti, tačiau žinojo, kad name tai draudžiama.
- Markai...,- Gojus atsikrenkštė,- Markai, ji neturi kur eiti... Tas idiotas ją materializavo.
Markas iš balto tapo žalsvu. Prišokęs prie Oriento, sugriebė jį už marškinių apykaklės:
- Pienburni,- šaukė Markas,- Kaip tu drįsai tai padaryti? Ką man dabar daryti su žmogumi, neturinčiu nieko bendro su šiuo pasauliu? Ji neturi nieko: nei artimųjų, nei dokumentų, nei gyvenamos vietos. Man teks pranešti apie ją policijai... Ką aš jiems pasakysiu?
- Galima pasakyti, kad ją ištiko amnezija... Arba kad ji nelegaliai atvyko iš Baltarusijos,- Orientas pagaliau atgavo žadą.
- Tu šlykštus nevisprotis,- Markas piktai pažvelgė į Orientą, ir tas vėl susigūžė kampe,- Gojau, išgrūsk jį lauk. Mergina tegul lieka, pabandysiu sutvarkyti šitą nesusipratimą.

***

 Markas sustabdė savo limuziną prie pat nušiurusio akligatvio sienos ir išjungė variklį. Buvo vėlyvas metas, tad priekinių žibintų šviesas paliko įjungtas. Kurį laiką sėdėjo tyliai, žiūrėdamas priešais save, tada vangiai atidarė dureles ir išlipo iš mašinos. Tą patį padarė ir Gojus, vis dar nesuprasdamas, kam Markas jį čia atsivežė. Markas nuėjo prie sienos, apsidairė ir mostelėjo ranka:
- Žiūrėk!
Gojus pamatė, kad viena akligatvio siena išmarginta piešiniais. Jis įsižiūrėjo atidžiau, ir nustebęs švilptelėjo:
- Jeigu tikėčiau reinkarnacija, pagalvočiau, kad Boschas prisikėlė!
Jis ilgai žiūrėjo į nupaišytą ant sienos keistą pasaulį, tiksliau tą jo dalį, kurią apšvietė žibintų šviesos, negalėdamas atsistebėti fantasmagoriškais vaizdais.
- Kas autorius?- paklausė Marko.
- Nežinau. Bet būtinai sužinosiu. Tas žmogus man reikalingas, kas jis bebūtų.
Surasti “genijų”, taip jį praminė Markas, buvo nelengva. Kažkodėl ir šiais laikais, kaip ir prieš šimtą metų, “laisvuosius menininkus”, paišančius ant sienų, persekiojo policija už viešos tvarkos pažeidimą ir miesto niokojimą. Markas savaip sprendė šią problemą. Jis paskambino į visas miesto seklių agentūras ir pažadėjo gerą atlyginimą tam, kuris suras “genijų”. Visas mėnuo praėjo tuščiai,  autorius buvo atsargus, ir tik po nakties tai vienoje, tai kitoje miesto vietoje atsirasdavo jo keisti kūriniai.
 Pagaliau “genijus” įkliuvo. Jį pagavo begražinantį traukinių stoties sandėlio sieną. Nekantraujantis Markas pats išėjo pasitikti jo prie vartų, ir nustebęs žiūrėjo į lipantį iš mašinos liesą kokių vienuolikos metų berniuką, neįtikėtinai išblyškusį, tarsi ant jo niekada nepakliūdavo joks saulės spindulys. Markas pagalvojo, kad mato tikrą nakties gyventoją, dieną miegantį, o naktį paišantį savo keistuosius pasaulius.
- Dienotvarkės nekeisime,- tarė Markas,- Jei pripratai miegoti dieną, taip ir bus, tačiau turėsi miegoti čia.
Ir vėl Markas sėdėjo, įsmeigęs žvilgsnį į monitorių. Ekranas sumirgėjo, ir jame atsirado skaidrus rutulys. jis sukosi erdvėje, o iš jo sklido muzikos garsai, vieni tyliau, kiti garsiau, susipynę į vieną  neaiškią melodiją. Štai atslinko keistas sidabraveidis padaras, prarijo dainuojantį rutulį ir tapo apvalus.  Jo odą nusiejo spuogeliai, kurie netrukus praplyšo ir odoje atsimerkė daugybė akučių. Akutės išsprogo ir iškilo ant stiebelių į virš ų. Padaras tapo panašus į augalą. Akys apsiblausė ir pradėjo kristi nuo stiebų, lyg prinokę vaisiai. Jie skilo, ir iš įtrūkimų išlindo raudoni, granato grūdelius primenantys dantys. “Vaisiai” šliaužiojo ir valgė vienas kitą...
Markas žiūrėjo į ekraną, sulaikęs kvėpavimą. Jis buvo sužavėtas ir pakerėtas. Apgraibom surado ant stalo padėtą telefoną ir surinko Gojaus numerį.Telefonas skambėjo ilgai ir įsakmiai, kol Gojus atsiliepė. Jis išgirdo sujaudintą Marko balsą:
- Gojau, tai neįtikėtina... Tu turi atvažiuoti ir pamatyti tai savo akimis... Nieko panašaus aš gyvenime nesu matęs...

Gojus atsipalaidavęs vairavo savo mašiną, ir ši tyliai burgzdama riedėjo palei išdailintus namelius su sodais ir pakirptomis vejelėmis. Saulėlydis rausvino stogus ir dailino šį ir taip labai gražų priemiestį, kuriame gyveno tokie pasiturintys žmonės kaip Markas. Bet Gojus nesidairė aplinkui.  Jis matė tik tiesų kelią priešais save ir galvojo apie tai, ką tokio keisto parodys jam Markas šį kartą.  Štai paskutinis posūkis, Markas sustabdė mašiną ir nustebęs apsidairė: ten, kur turėjo stovėti Marko namas, buvo tik laukas, apaugęs kačpėdėliais. Ir nieko daugiau.Apstulbęs Gojus išlipo iš mašinos ir apsidairė. Pamatė per kačpėdėlių lauką prie jo einantį neįtikėtinai blyškaus veido berniuką. Šis priėjo arčiau ir, teisingai supratęs klausiamą Gojaus žvilgsnį, atsakė:
- Turbūt kažką ne taip susapnavau.
Ir susimąstęs pridūrė:
- Sapnai juk būna visokie...

Vilnius 2000

Pasakykite savo nuomone forume...

 
 




Copyright by Fantastika.lt team.
All rights reserved. 2003