Turinys

Naujienos!

Redakcija
Apie sumanymą...
Projekto rėmimas

Straipsniai

Lituanikonų istorija

Savaitėlė

Fandomas:
asmenybės
fantastikos klubai
fanzinai
renginiai
spauda apie mus

Literatūra:
premijos
naujos knygos
knygų recenzijos

Skaitiniai:
lietuvių fantastika
užsienio fantastika

Menas

Filmai

Žaidimai

KONKURSAI

Linkis klausia

Filksingas!

Forumas

Nuorodos

 Fantastika rusų kalba

 Apklausa

Ar jums nenusibodo būti fantastu?

Kažkokiai dalelytei vis nenusibosta (52.63%)
Nusibodo, o čia užeinu, norėdamas pasišaipyti (2.63%)
Ne, toks jau aš - fantastiškas (15.79%)
Geriau būčiau magas, bet ne tam pasauly gimiau... (26.32%)
Aš ne fantastas, aš tik darau iš to verslą (2.63%)

Atsakė: 38 žm.

 

Skaitiniai: ***

Komandinio darbo fragmentas

 

Kelias į Ąžuolyną vingiavo tarp dirbamų Papilės kaimo laukų. Javai šiais metais buvo tiesiog auksiniai, pribrinkę kaip gerai atsišėrusios karvukės. Dievai lepino Kartžemę - turbūt jautė, kad čia gyvena jau paskutiniuosius savo amžius. Kelias po žirgų kanopomis dulkėjo, pilkos lengvos dulkės gulė ant palinkusių javų varpų.
Žvelgūno Ąžuolynas dunksojo girios pradžioje, nutolęs nuo Papilio kaimo laukų per pusvalandį kelio raitomis. Grikinis, vis dar nenustodamas plūsti visko, kas juda, priartėjo prie krivio trobelės vedinas žirgu Žvelgūnui.
- Krivi! Kunigaikštis kviečia! - suriko senasis karys, neišlipdamas iš balno.
Jam atsakė tik tyla, ir dar kažkoks paukštis nukleketavo tolyn į mišką.
Murmėdamas Grikinis nusiropštė nuo bėrio ir, priėjęs prie pirkelės durų, pradėjo jas daužyti kumščiu.
- Žvelgūnai, Germantas kviečia. Reikia pasiuntinį apdoroti. Krivi, aš gi žinau, kad tu...
Durys atsilapojo ir ant slenksčio pasirodė mergina. Rūtų vainikas buvo nuslinkęs ant kairiosios ausies, balti drobiniai marškiniai persisukę, apnuogindami dešinį petį. Vaidilutė buvo palaimingai prisimerkusi, lūpose žaidė kvaila šypsenėlė. Paskui ją iš pirkelės išsiveržė svaigus kažkokių žolių kvapas.
„Kanapės, - uostelėjęs, pagalvojo Grikinis. - Ir iš kur jis tokių gauna? Manosios niekad tokios kvapnios neuždera, rūpužytė rugienoj..."
Vaidilutė tuo tarpu žengė į priekį, bumptelėjo į Grikinį, po to apėjo jį plačiu lankstu ir nusvyravo kažkur į mišką. Veteranas palydėjo ją visko mačiusiomis akimis ir pasisuko atgal į pirkią...vien tik tam, kad pamatytų priešais save apžėlusią ir ganėtinai klaikią Žvelgūno fizionomiją.
- Ko rėkauji? Paukščius baidai...
Žvelgūno akys buvo raudonos kaip buliaus, žandai apdribę, barzda ir plaukai pilni įvairiausių rūšių augalų ir gyvūnėlių, kurie skubėjo ilgomis žilomis sruogomis kaip kad žmonės skuba savo gyvenimo keliais. Krivio galva sunkiai laikėsi ant kaklo ir vis svyravo į šalis, pats jis sugebėjo pastovėti tik todėl, kad stipriai laikėsi durų staktos.
- Mane Germantas siuntė... - pradėjo Grikinis.
- Žinau, - krivis linktelėjo. Šio sudėtingo veiksmo metu jo smakras nubrėžė ore raidę „V", kurios gale galva nenustojo kilti į viršų, užsivertė atgal ir, grąžindamas ją į pradinę padėtį, Žvelgūnas vos nepargriuvo.
- Atvyko pasiuntinys. Nuo Mindaugo, - tęsė Grikinis.
- Žinau, - linksėti krivis nebebandė, tik rūsčiai suraukė antakius virš bandančių rasti Grikinį akių.
- Kunigas nori tavo patarimo, - raportavo toliau Grikinis.
- Žinau. - tvirtai tarė Žvelgūnas ir paleido staktą. Kūnas, netekęs vienintelio dalyko, kuris palaikė jį stačioje padėtyje, žnektelėjo ant žemės, virsdamas skarmalų ir plaukų kupeta. Po akimirkos iš kupetos pasigirdo pamaldus knarkimas.
Grikinis palietė batu krivį, atsisukęs žvilgtelėjo į supratingai žiūrinčius žirgus, pasikasė pakaušį ir trumpam susimąstė. Šitokia situacija reikalavo rimto apsisprendimo: arba persiutęs kunigas, arba krivio nemalonė. Grikinis mintyse palygino du vaizdus - Germantą, žaibuojančiomis akimis puolantį pasiuntinį, ir Žvelgūną, smakru ore bandantį išpiešti keistas figūras. Sunkiai atsidusęs ir po nosimi murmėdamas prakeiksmus, Grikinis suėmė miegalių už skarmalų ir kaip maišą užkrovė ant žirgo. Žvelgūnas pramerkė kairę akį, įdėmiai pasižiūrėjo sau į nosies galą ir prieštarauti neleidžiančiu balsu pareiškė:
- Burtų maišą paimk, žagt.
Karys grįžo į krivio irštvą ir atsargiai peržengė slenkstį. Pirkelės vidus buvo įspūdingas - ant sijų kabėjo žolių šluotos, daugiausia tamsiai juodos spalvos, su pilkšvomis pūkuotomis salelėmis, ant grindų buvo primėtyta skudurų, šiukšlių, papuvusių maisto atliekų. Garbingiausią vietą vidury kambario užėmė statinė. Ant sienų kabėjo paveikslai, piešti anglimi ant tošies. Juose buvo pavaizduotos vaidilutės, tik labai pikantiškomis pozomis. Grikinis sugebėjo rasti tris maišus. Pirmajame glaudėsi nuostabiai kvapni žuvis, supuvęs sūrio gabalas ir akmens kietumo duonos kriaukšlė, antrame - įvairaus pavidalo ir švarumo drabužiai, tiesa, kažkodėl moteriški. Trečias maišas truputį krutėjo, todėl vyras jo atrišti nesiryžo. „Šitas ir bus..." nusprendė Grikinis. Jis išsinešė keistąjį maišą į lauką ir pririšo šalia Žvelgūno.
Sparčiai temo, reikėjo pasiskubinti. Grikinis bandė joti zovada, bet jį stabdė Žvelgūnas, atsibusdamas lygiai kas trys šimtai žingsnių. Krivis staigiai atsimerkdavo išplėsdavo akis, lyg pamėklę pamatęs, ir pradėdavo grasinti užsiundysiąs Grikinį Maro mergomis, blusomis ir tulpiniais. Grikinis pasidomėjo, kas tie tulpiniai, tačiau tesužinojo, kad tai maži žmogeliukai, labai mėgstantys tulpes, ir gyvenantys kažkur netoli Upytės. Grikiniui toks vaizdas nepasirodė labai baisus, ir kas yra tulpės jis jau nebeklausė.
Priartėjus prie pilies, Žvelgūnas pagaliau sugebėjo įsitaisyti vertikalioje pozicijoje. Balne jis nesilaikė per daug tiesiai, bet tai jau buvo didžiulė pažanga. Krivis netgi pats sugebėjo nulipti nuo žirgo ir įlinguoti į pilį.
Tik įėjęs Žvelgūnas susidūrė su kunigu Germantu. Krivis išskėtė rankas, suspigo moterišku balsu ir puolė svyruodamas prie Germanto:
- Eikš, mano sūnau, aš tave išbučiuosiu! - Kunigas taktiškai išsisuko nuo sveikintojo glėbio ir pastarajam teliko suveblenti: - Na, kaip sau nori... Tai ko reikėjo? Tavo nemandagūs pasiuntiniai nesiteikė nei paaiškinti, nei duoti laiko tinkamai susiruošti.
- Aš... - Pradėjo Grikinis, bet Germanto žvilgsnis jį nutildė.
- Tavęs laukia Mindaugo pasiuntinys. Pasikalbėk su juo, išsiaiškink, kokie Mindaugo kėslai.
- Ooooo. Mindė! Kriu kriu. Tuoj mes viską išsiaiškinsim.- Žvelgūnas pasiraitojo rankoves ir apsidairė. - Kur tas vargšelis?

Pasiuntinys sėdėjo viename iš pilies kambarių ir niūriai žiūrėjo į sienos rąstus. Vaikinas turėjo pripažinti, kad viskas nebuvo taip jau blogai: juk jis vis dar buvo gyvas, nepaisant to, kad atnešė žinias mirtinam savo šeimininko priešui.
Pro duris jau beveik tvirta eisena įžengė Žvelgūnas:
- Esmi Žvelgūnas, visagalintis krivis! O kaip tave vadina, mano sūnau?
Pasiuntinys kritiškai nužvelgė žmogystą, panašią į žvirblių baidyklę, ir paniekinančiai purkštelėjo, nesiteikdamas atsakyti. Žvelgūnas sumurkė:
- Nekalbadienis? Kaip sau nori... Aš tai truputį užkąsiu, - Krivis pasirausė savo maiše, pirmiausia ištraukė pelę, ją nušveitė į kambario kampą, o tada susirado grybą gražia raudona galvute ir baltu koteliu:
- Nenori? - Pasiteiravo valydamas grybą į skverną.
Pasiuntinio akyse pasirodė nerimas: negi Germantas nusprendė jį nunuodyti? Tai buvo nepanašu į jaunąjį kunigaikštį - tas turėjo karštakošio ir tiesmuko žmogaus reputaciją, bet tikrai ne klastūno. Tačiau lengvai pasiduoti pasiuntinys nesiruošė - jis tik atšlijo ir papurtė galvą. Žvelgūnas pauostė grybą, sudejavo iš malonumo ir pasiglostė per skarmalus pilvą.
- Tu gerai pagalvok. Čia ne šiaip sau grybas, tu tokio niekada neragavęs, galiu lažintis. Gal vis dėlto?
- Žvelgūnai, baik tas nesąmones, - nepatenkintas metė Germantas, kuris, lydimas Grikinio, kaip tik įėjo į kambarį. - Aš prašiau iškvosti, o ne pamaitinti - šeria jį mergos iš mano šeimynos.
Krivis nepatenkintas pašnairavo į kunigaikštį ir vėl prakalbo į pasiuntinį.
- Na taip, skaniai šeria, gražias mergas rodo - vat ir nenori seno krivio vaišių. Matau, tau pas mus patinka, Mindaugo žmogau. Žiū, jau ir šaknis suleidai.
Pasiuntinys perbalo. Jis pabandė atsistoti, bet nesėkmingai. Maža to, net delnų nuo suolo atplėšti vyriokas nepajėgė.
- Vadinasi, tai tiesa, - sulemeno pasiuntinys pabalusiomis lūpomis. - Tiesa, kad Kardžemės krivis - raganius.
Žvelgūnas gūžtelėjo pečiais.
- Man labiau patinka „druidas". Na, bet kaip pavadinsi - taip nepagadinsi.
Krivis prisiartino prie priaugusio prie suolo pasiuntinio ir padėjo jam ant galvos grybą - tą patį, kurio ką tik siūlė paragauti. Svečias su siaubu pajuto, kaip plonytė grybiena iš lėto, bet tvirtai srūva pro plaukus, įsiskverbia pro odą ir lenda gilyn į galvą. Grybo kepurė padidėjo ir dabar jau dengė visą žmogaus pakaušį. Pasiuntinys pajuto, kaip svetimos gyslelės naršo po jo smegeninę, kutena įvairiose vietose. Jis tai ako, tai kurto, tai jautėsi taip, lyg kažkur kristų... Pasiuntinio sąmonėje kaip per miegus iškildavo kažkokie vaizdai iš praeities - ir pirmoji medžioklė, ir pirmasis mūšis, ir pirmoji merga... Mindaugo žygūnas užvertė akis ir pradėjo patylom kažką vapėti sau po nosim. Tuo tarpu grybo kepurėlė sulinko per pusę, suformuodama putlias sodriai raudonas lūpas. Kojelė palinko taip, kad šios lūpos pasisuko į Žvelgūną ir į apstulbusius Germantą su Grikiniu.
- Žvelgūnai, senas kelme, - lūpos sujudėjo ir grybas prašneko moterišku balsu. - Nuolat tu mane kiši į visokį mėšlą. Kiek aš tau kartų sakiau? Noriu puvėsių, ir kad drėgna būtų. O nuo žmonių man paskui sporos blogai bręsta.
- Bet kaip ne kaip bręsta, o pelkyne tave briedžiai iškart sušlamštų.
- Gerai jau gerai, tik prižadėk, kad šįkart mane padalinsi. Gerai, ką?
- Matysim, Rudmėsiene. O dabar - pasakok.
- O ko tu nori?
Žvelgūnas klausiamai pažvelgė į Germantą. Šis susimąstęs glostė pasmakrę, tada lėtai ir aiškiai paklausė:
- Ką ruošiasi daryti Mindaugas per savo dukters vestuves?
- Hmmm, - beveik koketuodamas numykė grybas, pavadintas Rudmėsiene, - Mindaugas, Mindaugas… A! Mindaugas yra mano šeimininkas!
Stojo ilgoka tyla. Dabar jau klausiamai į Žvelgūną sužiuro Germantas. Susinepatoginęs krivis suraukė antakius.
- Tai aišku, kad Mindaugas yra jo šefas. Tavęs klausia, ką tas Mindaugas ruošiasi daryti per vestuves!
- Eeee… Baliavoti…
Žvelgūno veide įsižiebė šypsena pilna kuo nuoširdžiausio pasididžiavimo. Taip besišypsodamas ir gerokai atsilošęs lėtai atsisuko į kunigaikštį, tačiau iš karto surimtėjo vos išvydęs sutrikusią Germanto veido išraišką.
- O ką dar? - puolė taisyti padėtį krivis.
- Ką aš žinau, jis man nieko nesakė. Na, dar ruošėsi su kažkuo reikalus aptarti, su kitais šeimininkais. Bet aš manau, kad vestuvės bus šūdas kažkoks. Nei mergų, nei alaus mums, aišku, nė nenubyrės… Jeigu Germantas mane paleis. - Rudmėsienės lūpos pradėjo atsivėrinėti ir užsivėrinėti nenuosekliai, žodžius darėsi sunku suprasti; darėsi įspūdis, kad grybas ginčijasi pats su savimi. - Aišku, asiliuk, tavęs niekas nepaleis... Kaip tai?! O kur tu toks nupulsi, tu net nepaeini. Ką?! Ką su tu manim padareeei?!!
- Ei… Ei! Ei, raminkis! - nutraukė grybo sapaliones krivis. - Jei viską papasakosi, liksi gyvas. Na gal pavaikščiot negalėsi…
- Žvelgūnai! - pasipiktino Rudmėsienė, - kur tavo dėkingumas?! Aš čia dėl tavęs vargstu, save alinu, o tu manęs net smegeniena nepašeri.
- Kokius reikalus ruošėsi aptarti Mindaugas su kitais kunigaikščiais? - Įsiterpė Germantas.
Grybas įsižeidęs papūtė lūpas:
- Tiksliai nežinau. Jis ruošiasi čia įkurti stiprų emyratą.
Germantas vėl klausiamai atsisuko į krivį.
- Karalystę. - Paaiškino tas.
Germantas pakėlė antakius.
- Na, nori būti visiems kunigaikščiams kunigaikštis, už visus viršesnis.
- Gyvatės anūkas! Grikini! Ruošk dvidešimt geriausių vyrų, imam geriausius ginklus. Šitam šunsnukiui taip lengvai neišdegs. Tarti! - akimirksniu pro durų plyšį išlindo išsigandęs sargybinis. - Dabar pat šoki ant žirgo ir kiek įkabindamas varai pas Skirintą. Perpasakoji viską, ką girdėjai.
 - Ar tai, kad per Mindaugo dukros vestuves alaus ir mergų niekas neduos? - perklausė Tartis. - Ne, avigalvi! - riktelėjo Germantas. - Tai, kad Mindaugas nori patapti kunigaikščiu ant visų kunigaikščių, ir kad dėl to renka visus kunigus Tvorgalės pilyje. Tetrenks mane perkūnas, jei tas brolžudys nerengia kokios klastos!..
 Germantas, kone spardydamas vargšą lėtapėdį Tartį, išlėkė iš kamaros. Žvelgūnas, klaptelėjęs liežuviu, pradėjo nuėminėti Rudmėsienę nuo pasiuntinio pakaušio. Pastaroji priešinosi ir spiegė, reikalaudama dar maisto, duonos ir reginių, tvirtindama, kad irgi turi teises, ir grasindama kriviui „žaliaisiais". Grikinis vis dar negalėjo atgauti amo - jis išsprogdinęs akis stebėjo, kaip vienas po kito nyksta šaknų siūleliai, kuriais belaisvis buvo priaugintas prie suolo, ir kaip bejausmis kūnas sudrimba į pasuolę. Pamatęs siaubą kario fizionomijoje, Žvelgūnas numojo ranka:
 - Nieko jam blogo nenutiko. Pasivolios savaitikę lovoj, mergų prižiūrimas, ir vėl bus sveikas kaip ridikas.
 Grikinis nedrąsiai pamindžikavo vietoje.
 - Krivi, klausyk, tu nepyk ant manęs už tai, kad aš tave taip nešvelniai per žirgo kuprą permečiau, gerai? - tyliai pralemeno jis. - Suprask - kunigo įsakymas...
 - Nieko nieko, Grikini, aš tau jau atleidau, - Žvelgūnas pamerkė akį. - Tik... kokį mėnesiuką nebūk meilus savo Laimai, nes aš ten truputuką pabūriau, kai dar piktas buvau - velniai žino, kas gali gimti...

 

Nadyras, Shizzar & golemas.

Komandinio rašymo projektas

Atsiliepimai forume.

 
 




Copyright by Fantastika.lt team.
All rights reserved. 2003