“Naktinė sargyba” šviesieji prieš tamsiuosius, Rusija prieš Holivudą

Jau pats šio filmo atsiradimas buvo apipintas gandais ir legendomis, anonsai vertė raudonuoti iš sarmatos “Matricos” kūrėjus, o kai galų gale aš pamačiau patį filmą, ilgai nežinojau, ar man spjaudytis, ar žavėtis. Bet apie viską iš eilės. Visų pirma perspėju visus skaitytojus, kad esu perdėm subjektyvus, nes pakęsti negaliu Sergejaus Lukjanenko kūrybos. Galbūt skonis ne tas, gal tiesiog mane nervina autoriai, kurie pastoviai kankina savo personažus ir geros pabaigos gali net nesitikėti. Viskas, žinoma, yra skonio reikalas, bet aš vis vien paimsiu į rankas kokį lengvesnį skaitalą, bent jau būsiu garantuotas, kad anas man nesugadins pusmečiui nuotaikos. Nepaisant to, kad apeinu didžiausiu lanku minėtojo autoriaus knygas, aš žinojau, apie ką ten eina kalba, ir tuo labiau buvo įdomu pamatyti filmą, ypač po to, kai visi, skaitę knygą, leido tokias putas, kad jų būtų užtekę užgesinti gaisrui Pasauliniame Prekybos Centre.

Po peržiūros dar ilgai bandžiau susigaudyti savo jausmuose, bet vienareikšmio atsakymo neturiu iki šiol. Padarysim taip: iš pradžių pliusai, paskui minusai, o kas ir kaip, čia jau jums, gerbiami skaitytojai, spręsti.

Kas man patiko. Visų pirma, toks aukštas ir šiuolaikinis specefektų lygis, kokio iki šiol nebuvo nė viename rusiškame filme. “Matrica” su savo kabančiais ore karatistais liko toli už nugarų. Visų antra, aktorių vaidyba, kuri buvo tokia įtikinama ir dramatiška, kokios nerasi nė su žiburiu nė viename Holivudo fantastiniame koviniame filme. Meistriškai sukurta filmo atmosfera - tokia niūri, paslaptinga, ir nuolat jaučiasi, kad po plona realybės plėvele slepiasi kitas, kur kas pavojingesnis, pasaulis. Kaip knygos adaptacija kino filmui “Nakties sargyba” visais punktais aplenkė “Žiedų Valdovo” ekranizaciją. Tokia mano nuomonė, o gal man tiesiog mažiau gaila Lukjanenkos, nei Tolkino.

  Kas man nepatiko. Dabar paminėsiu kelis filmus, kuriuos jūs sutiksite, žiūrėdami “Nakties sargybą”. Pradėsim nuo žymiosios “Matricos”, iš kur be jokios sąžinės graužaties buvo nukniauktos kovos scenos, filmavimo maniera ir pora siužeto vingių filme. Iš paskos seka “Vyrai juodais drabužiais” su spec. transportu, galinčiu transformuotis, ir užmaskuota slapta tarnyba. Na ir kas, kad rusiškas “Gazikas” negali pavirsti į reaktyvinę raketą ir važinėti tunelio stogais, bet kaip gražiai jis šokinėja salto! Vien tai jau verta pamatyti… Toliau - “Underworld” su savo užkonspiruota kova, nematoma paprastiems mirtingiesiems, konkurencija dėl išrinktojo. Pats filmo siužetas irgi lengvai nuspėjamas ir beveik viso filmo metu buvo aišku, kas bus toliau. Visas filmas buvo sulipdytas iš standartinių holivudinių klišių ir čia yra didžiausias filmo minusas. Apie gėrio ir blogio konfliktą yra begalės filmų ir “Nakties sargyba” paskęstų šioje beveidėje masėje, jei ne originali rašytojo Sergejaus Lukjanenkos pozicija, kuri filme buvo akivaizdžiai pademonstruota. O ta pozicija yra tokia, kad nėra nei geriukų, nei blogiukų, o dvi besivaidijančios grupuotės, savo kovoje naudojančios tuos pačius bolševikinius metodus. Ir iš viso - man nepatinka tas holivudinis skirstymas į gerus ir blogus. Viename anekdote filosofas pasakė, kad gėris visuomet laimi, nes kad ir koks blogis laimėtų, po pergalės jis visuomet pasiskelbs gėriu. Dar vienas man labai patikęs siužeto vingis - viena Rusijos popžvaigždė yra aukštas pareigas užimantis adeptas tamsiųjų hierarchijoje! Visuomet sakiau, kad popmuzika yra blogis, o manimi niekas netikėjo…

Žodžiu, pažiūrėkite filmą. Tik nežiūrėkite į viską rimtai. Jei filmo metu atjungsite smegenis ir negalvosite apie siužeto ir knygos neatitikimus bei logikos nebuvimą, galėsite skaniai pasijuokti iš viso šito balagano, padaryto kuo rimčiausiu veidu.

Gintaras Vaišnoras