Kino pasaulyje galioja vienas dėsnis, kuris suveikia maždaug devyniasdešimt devyniais procentais – filmo tęsinys niekad neprilygs originalui. Tik labai nedaug sikvelų pralenkė pirmąją dalį: “Terminatorius 2” (nors čia daug kas ims su manimi ginčytis), “Svetimi”, gal dar koks vienas kitas filmas, kurio dabar neprisimenu. Čiagi mes turime reikalą su tipiniu atveju, kai prastas filmas sulaukia dar prastesnio tęsinio.

Taigi: Apokalipsė prasideda ten, kur baigiasi filmas - korporacijos “Umbrella” laboratorijoje. Kol Elis miega prikaustyta prie operacinio stalo, kompanijos mokslininkai savo nelaimei (nors to buvo galima tikėtis) atveria “Avilio” duris. Pro jas ištrūksta keli Medžiotojai, o su jais į miestą patenka ir T-virusas. Korporacija “Skėtis” iškart paskelbia karantiną. Nors T-virusas jau pasiglemžė pirmąsias savo aukas, korporatai nesistengia padėti Racoon sičio gyventojams, o visomis priemonėmis stengiasi neleisti virusui ištrūkti iš miesto. Tam tikslui tinka viskas - nuo viso miesto gyventojų pasmerkimo siaubingai mirčiai iki projekto “Nemesis” vykdymo. Prasideda Apokalipsė viename atskirai paimtame mieste…

Nors ir buvo mažytė viltis, kad filmo kūrėjai ištaisys pirmojo filmo klaidas, bet jau po pirmųjų penkiolikos minučių pasidaro aišku, jog laukia dar vienas pusantros valandos niekalas, skirtas tik tam, kad kino kompanijos bosai kuo greičiau susigrąžintų investuotas lėšas. Nors zombiais virto milijoninio miesto, o ne kažkokio eilinio bažnytkaimio gyventojai, jie gatvėse šlaistosi bandomis ne daugiau kaip po dvidešimt-trisdešimt ir elgiasi kaip antro plano dekoracija. Nepaisant agresyvumo gyvieji numirėliai visiškai nepavojingi pagrindiniams veikėjams, užtat steriliai, be lašelio kraujo ištampo gabalais keletą antraeilių veikėjų ir pagrindinį filmo “blogietį”. Labai paklusnūs zombiai, ką ir besakyti. Visai neskirta dėmesio atmosferos kūrimui. Kiek man yra tekę matyti “zombių filmų”, pagrindinis akcentas būdavo apokaliptinė, neišvengiamo galo laukimo atmosfera ir ypač pabrėžiama įtampa. Čiagi greičiau tipinis veiksmo filmas, kur daug šaudymo-gaudymo, matyt, skirto užmaskuoti pagrindinės “žvaigždės” vaidybos skyles. O dygsniai vis vien šviečia baltais siūlais, šviečia iš tolo. Veikėjų portretai blankūs, Milos Jovovič vaidyba klaikumu lenkia visus filmo zombius kartu paėmus - psichotiška jos veido išraiška nesikeičia ne tik per visą filmą, bet ir per visą šio topmodelio kino karjerą (vargšelė manekenė taip ir nesuprato, kad vaidinti ir gražiai atrodyti ne visai tas pats), korporatų veiksmai visai nemotyvuoti (ko vertas vien monstrų mutantų supjudymas tarpusavyje mirtino pavojaus akivaizdoje, kai zombiai praktiškai jau lipa ant kulnų), specefektai visiškai netikroviški, kovos scenos niekam tikusios… Jei ne filmo pelnas, kompiuterinio žaidimo kūrėjų vietoje aš paduočiau scenaristus į teismą už žaidimo gero vardo suteršimą. Antrą kartą iš eilės!

Pabaigai noriu perspėti visus - aplenkit šitą kinematografinio bukumo šedevrą kuo didžiausiu lanku, nes nuėję į kino teatrą sumokėsite už garsų pavadinimą, kitaip sakant - už etiketę.

Vaišnoras