Turinys

Naujienos!

Redakcija
Apie sumanymą...
Projekto rėmimas

Straipsniai

Lituanikonų istorija

Savaitėlė

Fandomas:
asmenybės
fantastikos klubai
fanzinai
renginiai
spauda apie mus

Literatūra:
premijos
naujos knygos
knygų recenzijos

Skaitiniai:
lietuvių fantastika
užsienio fantastika

Menas

Filmai

Žaidimai

KONKURSAI

Linkis klausia

Filksingas!

Forumas

Nuorodos

 Fantastika rusų kalba

 Apklausa

Ar jums nenusibodo būti fantastu?

Kažkokiai dalelytei vis nenusibosta (52.63%)
Nusibodo, o čia užeinu, norėdamas pasišaipyti (2.63%)
Ne, toks jau aš - fantastiškas (15.79%)
Geriau būčiau magas, bet ne tam pasauly gimiau... (26.32%)
Aš ne fantastas, aš tik darau iš to verslą (2.63%)

Atsakė: 38 žm.

 

Renginiai: Kūrybinė fantastų stovykla Švenčionyse 2005 07 01-03

Kūrybinė fantastų stovykla Švenčionyse 2005

(arba pas Lėlius)

Stovyklos dalyviai: tik be Klia, Maumo ir Shizarro...

 

Šiemet kūrybinės stovyklos vieta keitėsi net keliskart – negavę VPU namelio Molėtuose (kur stovyklos vyko jau 3-is metus iš eilės) bandėme ieškoti kitų vietų. Studentiškajai klubo pusei atmetus “mokamą” variantą (t.y. išsinuomoti namelį maždaug po 10 Lt. už parą ten pat, Molėtuose) dar svarstytas pasiūlymas stovyklauti Radviliškio apylinkėse, romuviečių stovykloje Dvarciškėse. Galiausiai, žlugus ir šiems sumanymams, kai iki numatyto “stovyklinio” laiko liko vos mėnuo, nusprendėme įsikurti Lėlio ir Editos senelių sodyboje Masliškių kaime Švenčionių apylinkėse.

Deja, sodyba – tai ne stovyklavimui pritaikytas namelis, tad vietų skaičius buvo gana ribotas. Būtent todėl šiemet kūrybinė stovykla nebuvo viešas renginys (t.y. nebuvo skelbimo, kvietimų ir pan.) ir žmonės jon rinkosi daugiausia pagal asmeninius kvietimus (tačiau kartu niekam, kas domėjosi ir norėjo dalyvauti nebuvo atsakyta).

Taigi, šiemet į stovyklą susirinko 19 fantastų: “doradiečiai” – Kulikauskai (Gedas ir Lina), Beresnevičiai (Gediminas ir Gytautas), Lėliai (Lėlys ir Edita), Rūta, Agnė, Jonas, Justinas, Ainius, Variagas, Nemezidė, Shizarras su Onute, “Laisvieji fantastai” – Klia ir Krakadyla bei iš Kauno atbildėję Herta su Tomu.

Tiesa, pradžioje planuota stovyklą daryti liepos 1-6 dienomis, bet nuspręsta nekankinti Lėlio močiutės, tad šešioms dienoms numatyta programa buvo suspausta į savaitgalį.

Beje, sindromas, jog į kiekvieną stovyklą atvežama vis mažiau kūrinių paskaitymui (tradiciniams vakariniams šeštadienio skaitymams ir aptarimams) dar labiau sustiprėjo – šiemet tik viena Agnė pareigingai atsiuntė Beresnevičiui savo kūrinėlį, Herta, Variagas ir Nemezidė juos pažadėjo atsivežti, o likusieji... Kas kaip – organizatoriai/renginių vedėjai nuo tos pareigos buvo atleisti, kiti teigė atsivešiantys piešinių (Jonas atsivežė gražų fantastinį žemėlapį).

Nuolatinis fantastų rėmėjas – leidykla „Eridanas“ bei Gintautas K. Ivanickas asmeniškai parėmė šią stovyklą puikiais prizais – knygomis (o ko fantastams daugiau ir reikia?:). Ačiū jiems!:)

 

 

5-dienis: istorijų vakaras, linksmybių (?) naktis

 

Kai stovykla jau buvo “ant nosies”, susigriebėme, jog nekas su transportu: tokiai gaujai tik pora lengvųjų mašinų – mažoka. Pagelbėjo Rūta atidardėjusi senutėliu oranžiniu “Volkswagen” mikroautobusiuku iš Panevėžio ir priglobusi tuos, km nebeliko vietos mašinose. Tiesa, atkrito Kazimieras su Emilija, kažkur dingo Marius, nusprendė nevažiuoti Danutė, darbai užkirto kelius pademonstruoti “Protmušį” žadėjusiam K. Beitui.

Taigi, 5-dienį po darbų prigrūdę savąją “mazdą” reikalingų (ir nelabai) daiktų, su Lėliais išdūmėm Nemenčinės plentu, Švenčionių linkui.

Klausiu Lėlio: “Jūs ir sodyba morališkai pasirengę 20-ies žmonių gaujai? Namo komunikacijos atlaikys?” Tasai bumbsi už nugaros kažką panašaus į: “Geeedai, na aišku.” Na, na. Žiūrėsim. Svarbu, kad būtų galima pažaisti krepšinį ir tinklinį ar ką panašaus – nes sėdėt ir tik rašyt...

Sodyba jau netoli, Lėlys rodo lankytinas vietos įžymybes: aukštai žole apaugusias nekrikštytų kūdikių (ir partizanų kapines. Atvažiuojam, sveikinamės su miela Lėlio močiute, kraunam daiktu, kuriamės.

Hm. Krepšinio kamuolį, matyt teks palikti mašinoje – Lėlys rodo į prie obels šakos pritvirtintas kelias lentas su lanku, pro kurį krepšinio kamuolys tikrai nepralįs. Bet čia pat mėtosi mažiukas “guminukas” tad pasvaidyt, pasirodo, įmanoma. Ir visai smagiai.

Po kiemą bindzinėja vištos, prižiūrimos pamaivos gaidžio. Kaimas.

O čia ir oranžinis autobusiukas į kiemą įsuko – iš jo ropščiasi linksma „Dorado“ chebrytė. Sodyba iškart atgyja – juokai, kikenimas, grūstis. Ilgaliežuvis Jonas, atstojantis vieną (o gal ir dvi) radijas, vieną po kitos pasakoja visokiausias istorijas.

Išeiname pasižvalgyt po apylinkes. Dairomės vietos tinkliniui, hm, sode, tarp šakotų obelų?.. Kyla įtarimas, kad Lėlys tikriausiai nėra žaidęs tinklinio.. Bet visai šalia matyti pakankamai lygi, nušienauta pievutė, kurioje, anot Lėlio – nors futbolą žaisk. OK, ką nors sugalvosim.

Tuo tarpu sparčiai temsta – paskambinam Krutulytei, ji su antra fantastų porcija (Klia, Krakadyla, Variagas, Ainius) pasirodo, tik tik beišvažiuojanti iš Vilniaus stoties rajono (telefone girdisi šūksniai „mes ten uždarbiaujam!“), prašo greitai nelaukti bei paruošti ką nors užkąsti. Vaikščiojam, grožimės apylinkėmis, lėtai kylančiu rūku, ginamės nuo uodų.

O čia į kiemą suka dar viena mašina – siurprizas – atvyko Justinas, pamiršęs pažadus atlėkti tik vienai dienai. O svetingoji Lėlio močiutė tuo tarpu kviečia vakarienei – ant stalo garuoja kotlečiukai, žaliuoja rauginti agurkėliai.

Užkandę, nusprendėm daryti istorijų vakarą: maždaug – žmogus pasakoja istoriją, o kiti svarsto – sukūrė jis ją ar taip buvo iš tikrųjų.

Lėlys paporino istoriją apie urve styrančią merginos koją (tikrą), Jonas (labai artistiškai) – apie keistus garsus namo antrajame aukšte (tikrą), Gediminas –apie nuo uolos kritusį alpinistą, kurį išgelbėjo nematoma jėga (Jonas burbėjo, maždaug „...tamsoje neretai sutrinka vestibuliarinis aparatas ir atrodo, jog krenti, nors iš tikrųjų stovi...“). Justinas prisiminė nutikimą, kaip namie su trenksmu sprogo konservuotų agurkų stiklainiai (tikra), Gytautas papasakojo apie mokyklinį nutikimą, o Gedas – apie vieno laikraščio redakcijos eksperimentą su lavonų sagomis.

Tiesa, prieš istorijų pasakojimą G. Beresnevičius dar paskelbė šios stovyklos temą: „Trise rūsyje, neskaitant vištos“. Hm, hm – pernykštė buvo „Įsimylėjęs lietus“, taigi, kuo toliau, kaip, atrodo, sakė Kerolio Alisa, tuo keisčiau...

Jau gerokai „į naktį“ pagaliau subildėjo, sutrinksėjo ir kieman įsuko (tiksliau – vos vos įsuko, nes jis mašinų ir taip jau buvo prigrūstas) Krutulytės „volkswagenas“.

Nuvarginti istorijų ir kelionių netrukus ėjome miegoti – didžioji dalis grumdėsi, tiesėsi miegmaišius svetainėje, o Kulikauskai su Lėliais ėjo miegoti į atskirą kambariuką (atsivežtinę pripučiamą lovą paskolinau Krutulytės, Klia ir Krakos trijulei), kuris, tiesa, nuo svetainės tebuvo atskiras simboliškai.

Netrukus paaiškėjo, kad užmigsime negreit: Jono-Variago-Krutulytės ir dar daugelio dialogai/monologai net bandantiems užmigti kėlė juoko priepuolius. Krutulytė deklamavo nešvankius rusiškus eilėraščius (panašu, išmoktus iš legionierių) ir baudėsi įvedinėti tvarką kambaryje „Morūnos pilnaties“ (L. Krutulytės aps.) stiliumi.

Kai po kokios pusantros-dviejų valandų klegesys pagaliau nurimo, svetainę sudrebino galingas knarkimas. Vėl klegesys, spėlionės kas ir kur knarkia ir t.t. Žodžiu, bent jau man, užmigti tąnakt pavyko tik paslėpus galvą po pagalve ir atsiribojus nuo visų garso šaltinių.

 

6-dienis: nuo proto mankštos iki vakarinių skaitymų/dainavimų

 

Šeštadienis buvo atitinkamas: žmonės kėlėsi dejuodami, neišmiegoję, o kai kas ir visai nesikėlė (į antklodę susisukusi Krutulytė nereagavo į raginimus keltis ir parpė iki pietų, jei ne ilgiau).

Papusryčiavus, griebėmės tradicinės G. Beresnevičiaus organizuojamos „Proto mankštos“ – modeliavome įvairias fantastines idėjas ir situacijas iš įvairiausių, po akim pasipainiojusių objektų, pvz., akinių.

Kiek vėliau išsitraukiau atsivežtinį lanką ir ėjom jam ieškoti/daryti stovą. Šiaip ne taip, bendrom pastangom, sumeistravom šiokį tokį kerėplą, prie kurio pritvirtinom taikinį.

Teatsivežiau tik tris šaudymui tinkamas strėles (jos, bjaurybės kainuoja po 20-30 Lt.), bet neturėjau jokių iliuzijų, jog ir šias po šaudynių pavyks išsaugoti. Vis dėlto strėlių „suvartojimo“ greitis nustebino net mane – jau po valandos dvi strėlės buvo netinkamos šaudymui, o trečioji, nors ir aktyviai  ieškota, matyt, tebeguli kažkur pievose..

Akela turi savo versiją, kur dingo Justino paleista strėlė...

Kas buvo toliau – dalis mėtė kamuolį į obelį/krepšinį, dalis kažką kramsnojo, Rūta su Agne (kuri ir šiaip jau atvažiavo gerokai įrudusi) deginosi ir t.t.

Žodžiu, ikipiet aktyvesnės veiklos ir nebuvo – ką gi, lyg ir puikus metas atlikinėti stovyklos kūrybine užduotį. Tačiau saulė kaitino kaip reikiant ir ne kūryba buvo galvoje. Užtat prisiminėme, kad netoliese yra Beržuvio ežeras. Ežeras, reikia pasakyti, buvo gerokai apžėlęs žolėmis, bet pasiplaukiojimui, iš bėdos, tinkamas.

Pakrantėje buvę žmogeliai mėtė keistus žvilgsnius mūsų link (o mėtyti buvo ko – pakrante su meškere lakstė į Tarzaną panašus Jonas, su buteliu alaus rankose slampinėjo spalvinga tiubeteika bei raudonais marškinėliais su užrašu „CCCP“ pasipuošusi Krakadyla), kol, neapsikentę, išėjo.

Grįžę buvome priblokšti žinios, kad maudytis nevažiavusi Klia, kartu su Lėlio močiute nuskuto (!) visą (!) puodą (!) bulvių, tad galime rengtis dešrelių kepimui.

Bet Krutulytei svarbiau buvo kur nors pavėsyje pasikabinti hamaką, ko ji, įsakmiu tonu, paprašė stovyklos vyrukų. „Na, pakabinkit, jau jai tą hamaką, vaikas, gi“, - atlaidžiai burbėjo Edita, bet pati buvo viena pirmųjų įsikrausčiusių į hamaką. Hamako kabintojai – Lėlys, Jonas net surengė šokinėjimo varžybas per jame drybsančias merginas. Vėliau kepėme dešreles (niam, niam), kurias dorojome su Klia nuskustų ir Jono sugrūstų bulvių koše.

Pavalgę, atsipūtę prisiminėm, jog, vistik, čia vyksta kūrybinė stovykla, tad reiktų grįžti prie jos programos. Ką darom? Nors daugelis, pažvelgę į hamake snaudžiančią Krutulytę (brač, o ji juk visai neseniai ir atsikėlė) irgi ėmė žiovauti, nusprendėm griebtis kokios tai veiklos. Turim projektorių – gal rengiam „Protmušį“? Bet tam reikia tamsos – geriau palaukti vakaro. Ką gi – tuomet kūrybinė viktorina, daugeliui žinoma dar nuo Hukono laikų. Padejavę, jog per viktoriną, matote, teks rašyti – dalyviai griebėsi rašiklių bei popierių.

Pirma užduotis – padaryti reklaminį knygos aprašymą (na, koks paprastai būna ant galinio knygos viršelio), kai „iš knygos“ teprisimenate vienintelį sakinį: „Močiutė sukliko, griuvo ant jo ir puolė smaugti galingomis it meškos letenomis.“ Antroji – tradicinė, pratęsti keletą dvieilių.

 

Pvz., Lina (Kulikauskienė) dvieilį –

„Du pabėgo, vienas liko

Nes labai jam čia patiko“

Pratęsė taip:

„Štai kaip būna kai studentai

Būsimieji daktarai

Eina morgan praktikuotis

Ir jiems daros negerai

Na, o tas, kuriam patiko

Nekromantas buvo jis

Tad jis morge pasiliko

Ką ten veikė – paslaptis.

 

O dvieilį:

„Kartą robotas paniuręs

Susitiko niūrų šunį“

Taip:

„Niūrūs debesys danguj

Dengė niūrią pievą niūriai

Vienas kitą jie abu

Ir suprato, ir užbūrė

Nuo tada po žemę niūriai

Vaikšto robotas ir šuo

Viens į kitą pasižiūri –

Niekada nesišypsos...

 

Dvieilį:

Gyveno kartą senis ir senelė

Ir buvo jie sau šitaip susitarę:

..“Juk pensija maža, vaikai pamiršę

Gyventi reik seniems ir varganiems

Jei auklė kūdikėlį kur kieme pamiršta

Jį parsinešt, iškepti ir suėst“.

 

Tuo metu stovykloje pasirodę Herta ir Tomas taip pat sėdo atlikinėti užduočių.

Herta minėtą dvieilį pratęsė taip:

 

Gyveno kartą senis ir senelė

Ir buvo jie va šitaip susitarę:

„Jei kartą dar sugaus žuvelę šitą,

be advokato nieko neprašyti !“

 

Žodžiu, eilėraštukai buvo linksmi...:) Trečioji užduotis – parašyti tokius 3-4 pirmuosius ir 3-4 paskutiniuosius romano sakinius, kad redaktorius, vos žvilgtelėjęs į juos, nuspręstų tą knygą išleisti. Ketvirtoji užduotis.. Na, koks skirtumas, ji buvo panaši į ankstesnes...:) Kūrybinę viktoriną laimėjo šmaikštuolė Krakadyla (Kraka, žadėjai savo tekstus atsiųsti, kur?:)), nedaug atsiliko ir Maumaz bei Lina (Kulikauskienė).

Viktorinos metu į stovyklą atbildėjo ir Shizaras su Onute. Žmonių stovykloje vis gausėjo, tad nusprendėme, kad pats laikas pažaisti... Kvadratą! Nepaisant to, kad virš pievelės kybojo geras uodų debesis, žaisti buvo velniškai smagu, „sumetėm“  net tris kėlinukus. Grėsliausi metikai buvo Jonas, Gytautas, ir Variagas, Tomas, Herta ir kiti demonstravo išsisukinėjimo nuo kamuolio stebuklus, o labiausiai nustebino Klia, į kurią „parėjo“ bent trys pakankamai stiprūs (ir slidūs nuo drėgnos žolės) kamuoliai, kurie iškirstų net patyrusį žaidėją. Gi Kliaksa ramiausiai juos sugavo ir sėkmingai kontraatakavo, iškirsti ją pavykdavo tik ėmus taikyti į kojas (kaip Klia prisipažino vėliau, kadaise kvadratą ji žaidė „beveik zašybys“). Nors susiplėšiau šortus, o keli dalyviai (berods, Kliaksa) gerokai išsižolino kelnes, buvo tikrai labai smagu.

Vis labiau vakarėjant ėmėme ruoštis vakariniams (naktiniams) skaitymams: prie stalo kiemo viduryje skaitovai ir klausovai tempėsi kėdes, tekstus, alų ir užkandą. Nuo uodų atakų gynėmės citrina kvepiančiomis žvakėmis.

Pirmoji apsakymą (berods, pavadinimas „Skaidriabriaunis sapnas“) perskaitė Agnė. Publika (klausovai) dar buvo nepavargusi, tad autorę apipylė pasiūlymais, pastabomis, pastebėjo, kad gera ir intriguojanti pradžia (apie sekso ištroškusių moteriškių minią). Antrasis buvo Variagas, perskaitęs seniai parašytą istoriją apie.. Hm, žodžiu, apie dantis praradusius vilkus, kuriuos išnaudoja kiaulės.

Trečioji, keliskart perspėjusi, kad apsakymas netobulas, parašytas paskubom, pagal brolio idėją ir t.t., žodžiu, iš anksto kiek apsidraudusi nuo kritikos, ėmėsi skaityti Krutulytė. Tai buvo istorija apie undinę pamylėti sumaniusį vaikinuką stebuklingais batais, kurį vėliau už tą pamylėjimą su peiliu vaikėsi senis undinas. Smagi tokia istorija, kuriai klausytojai ir nepagailėjo pastabų, kritikos ir komentarų. Herta, kol Nemezidė skaitė, net nupiešė jos apsakymo heroję – undinę.

Štai tokia undinė...

Po Krutulytės skaitė Herta, jos trumpas apsakymas (berods, pavadinimu „Budelis“) apie keistoką budelį (-elę), mano nuomone, buvo vienas geriausių tarp skaitytų. O šią šiurpią istoriją (kaip ir Krutulytės kūrinėlį) vėliau galėsite perskaityti fenzine „Dorado raganos“.

Nors išklausėme dar tik 4 apsakymus, dalis jau knapsėjo nosimis, kiti sušalo, tad tolesniems skaitymams persikėlėme į trobą. Ten Rūta paskaitė nemažą savo būsimojo romano ištrauką ir tuo skaitymai buvo baigti. Tiesa, prieš tai buvo pasiūlymas pažiūrėti naująjį Miyazakio šedevrą – „Howls moving Castle“, bet apsnūdėliai prašė jų nekankinti tokiu ilgu filmu. Tad vietoj filmo Justinas išsitraukė gitarą. Kad ir gulėdamas už sienos, kitame trobos kambaryje, puikiausiai išklausiau visus senus gerus Maumo repertuaro „gabalus“ bei „Vaidilybės…“ miuziklo „Paaukosim“ ar „Ačiū, kad žiūrėjot…“J

Išsidainavus, visiems besumingant, kambario tyla vėl perplėšė (galbūt kiek silpnesnis nei pirmąnakt) knarkimas. Ką gi – pagalvę ant galvos – ir šiaip ne taip užmigau..:)

 

 

7-madienis: trivalandinės Magijos spalvos ir maudynės su skaitymais

 

Maumaz ir Klia stovyklą paliko jau ryte, gi kitų laukė Shizarro viktorina „Penkios magijos spalvos“. Viktorinoje susigrūmė keturios komandos: „Pagauk vištą“ (Lėlys, Lina, Agnė), „Be pavadinimo“ (Edita, Krakadyla, Gytautas), „Su pavadinimu (Gedas, Herta, Tomas) ir pretenzingieji „Mirtis pro stiklą“ (Variagas, Ainius, Jonas). Viktorina truko net tris valandas ir, kaip vėliau prasitarė pats Shizarras, jam seniai neteko matyti tokios atkaklios kovos, kurią galų gale laimėjo „Mirtis pro stiklą“.

Viktorina baigėsi gerokai popiet, stovyklos laikas artėjo į pabaigą, tad nusprendėme viską gražiai užbaigti paežerėje – surengti stovyklinės užduoties skaitymą, o tuo pačiu ir užkasti bei pasimaudyti. Sutvarkę sodybą, bei padėkoję svetingajai Lėlio močiutei, išvažiavome paežerėn. Pasimaudžius bei pažaidus kažką panašaus į vandens regbį, susėdome skaityti kas ką parašė pagal stovyklos užduotį.

Čia paaiškėjo, kad ne taip jau ir daug žmonių sugebėjo ją atlikti. Na taip, laiko buvo maža, programa perkrauta renginiais (bent taip skundėsi dalyviai), bet... Tokia ir yra užduoties esmė – net ekstremaliomis sąlygomis išspausti bent ką nors.

Taigi, savo kūrinėlius teperskaitė Agnė, Lina (Kulikauskienė), Gedas ir Herta, o Variagas, Jonas, Ainius ir Lėlys išsisuko suvaidinę „improvizaciją-performansą“ apie girtuoklį (Lėlys), katiną (Jonas), žaltį (Variagas) ir vištą (vištos balsą imitavo Shizarras).

Nors po skaitymų dalis stovyklautojų dar norėjo pasimaudyti, nusprendėme, jog jau laikas – diena buvo gerokai persiritus į antrą pusę. Taigi, 4-oji fantastų kūrybinė stovykla baigėsi – išsivažinėjome kas sau.

 

Atsiliepimus, įspūdžius ir pan. galite pateikti ČIA

O čia galite pamatyti (jei kas dar nematė) stovyklos nuotraukas.

 

 

Žemiau pateikti Linos, Hertos ir Gedo (trupučiuką pataisytas) stovykliniai užduoties kūrinėliai (Agne, atsiųsk, saviškį – pridėsiu).

 

„Trise rūsyje, neskaitant vištos“.

 

Lina:

 

Rūsyje jų buvo trys: Baltas Triušis, Ponas Bebras, Šuo Bobikas. Baltas Triušis tūnojo penkių litrų stiklainyje žemyn galva, juokingai užlenktomis ausimis ir letenėlėmis. Kartais, kai manydavo, kad jau sekmadienis, Triušis bandydavo surūkyti pypkę. Dažniausiai jis nerasdavo degtukų, tad, nusivylęs, tik nervingai stuksendavo letenėle į stiklainio kraštą.

Niekas nežinojo, kaip atrodo Ponas Bebras, kadangi šis gyveno aklinoje konservų skardinėje. Dažnai rūsio gyventojai girdėdavo, kaip Bebras aštriais dantimis bando prasigraužti į laisvę. Kartą jam netgi pavyko – skardinėje atsirado mažulytė skylutė. Kaimynams tai nelabai patiko – dabar jiems labai jau garsiai girdėdavosi Bebro knarkimas.

Šuo Bobikas miegojo prie rūsio durų ant seno skudurinio kilimėlio. Jo kaklas buvo padabintas murzinu raudonu kaspinu, o akys juodos. Triušis ir Bebras ne kartą ginčijosi, ar šuo Bobikas tikras, ar žaislinis, tačiau jo paties klausti nesiryžo. Įpykęs Bobikas labai mėgo kočioti letena Bebro skardinę, vargšas daužydavosi į skardinės kraštus, o paskui jam baisiais skaudėdavo galvą.

Dar rūsyje kažkur buvo ar nebuvo Višta. Kartkartėmis po tamsiais skliautais nuaidėdavo mįslingas kudakavimas, Šuo Bobikas dantyse atsinešdavo vieną kitą plunksną.

 

Gedas:

 

– Trys žmonės ten pasikorė, - senuko balsas buvo net džiugus, tarsi pakalbėti apie vietos įžymybę jam tektų progos nedažnai. – Du susikiužino savo makaules, daužydami galvas į sieną. Pro langus iššoko..., – senukas užvertė akis ir be garso ėmė krutinti lūpas, bet galų gale atsiduso ir, vėl pažvelgęs į pašnekovus, maloniai pridūrė: – Kiek iššoko pro langus, niekas neskaičiavo...

Džonas, Džeromas ir Piteris susižvalgė, vos tramdydami juoką.

– Bultos, sinjorai, – senukas nudelbė juos piktu žvilgsniu. – Ten bultos ir nesakykit, kad nesakiau...

Trys draugai sulinksėjo galvomis, regis, net jų šuo, tupėjęs greta, linktelėjo snukiu. Kad tik įkyrus senukas pagaliau pasakytų, kur rasti tą namelį. Jie praleis ten mėnesį, per patį liūčių sezoną, beveik atkirsti nuo pasaulio. Užtai nemokamai – nes viešbučiai mieste plėšė iš turistų tiek, kad...

– Aišku, niekas neskaičiavo ir tų, - toliau lenkė senukas, - kurie tiesiog kvanktelėjo. Vienas, va, ėmė barstytis miltais ur šaukti esąs Snieguolė, kitas naktį su kirviu įsibrovė į vištidę ir, sako, nukapojo visiems galvas – taip pat ir vištidės sargui...

Jie vėl susižvalgė ir Piteris, raukydamasis, padavė senukui penkinę. Šis iškart pagyvėjo ir (pagaliau) nurodė kaip rasti namą – tas buvo į rytus nuo miesto, pelkėtam pusiasalyje.

***

– Na ką, mes čia tik trise, – reziumavo Džeromas. Jie ką tik apžiūrėjo suzmekusį, bet dar tvirtą namiūkšti.

– Neskaitant šuns, – pridūrė Piteris.

– Ir jokių bultos, – pirštu spragtelėjo į medinę sieną Džonas.

Jie įsikūrė.

Viskas prasidėjo nakčia, kai pro šniokščiantį lietų draugai visiškai aiškiai išgirdo prislopintą „ko, koo, kooo...“, nagų brūžčiojimą į apšepusias medines grindis, retkaričiais palydima sparnų plasnojimo.

– Višta, – konstatavo Džonas. – Kas įleido čion...

– Briusai, fas! – daug nemąstydamas sukomandavo Džeromas.

– Bus sriubos, - pridūrė Piteris.

Klusnus šuo šoko priekin. Jie aiškiai išgirdo trumpą stiprų smūgį, gailų viauktelėjimą. Stojo tyla. Po to vėl nuaidėjo piktdžiugiškas „Ko, koo, koo..“

– Briusai..., – netvirtai pašaukė Džeromas. Vietoj atsakymo pasigirdo ritmingas bislnojimas, tarsi kas snapu lestų... Mėsą...

Jie prisispaudė tamsoje vienas prie kito. Tirtėdami, sulaukė aušros, bet tik tam, kad įsitikintų – šuo dingęs, už lango šniokščia lietus – potvynis jau prasidėjęs, taigi, keliai į miestą atkirsti.

Kitai nakčiai jie persikraustė į namo rūsį. Drėgną, akmeninėm sienom. Detaliai jį apžiūrėjo, bet nieko neįprasto nepastebėjo.

Temo. Jie taisėsi miegoti, šalia pasidėjo mačetes. Maždaug po valandos viršuje pasigirdo bruzdesys, bjaurus paukščio nagais braižomų grindų garsas.

– Tarsi bandytų kapstyti nagais, ieškodama sliekų..., – Džono balse pasigirdo isterijos šešėlis. Likę nutylėjo, ir tik dar labiau prisispaudė vienas prie kito. Žingsniai vis artėjo, tarpais palydimi duslaus sunkaus smūgio – tarsi kas kas gerai rėžtų į sutrešusias grindis smailių kaulinių kūjeliu. Arba... tiesiog dideliu snapu.

– Vyrai, juk mes čia tik trise? – Džonas stengėsi nepasiduoti panikai. – Jo... Jokių padarų aplink nėra, taip? Taip?!

– Trise, bet jau be šuns, – niūriai burbtelėjo Džeromas. – Neapgaudinėkime savęs, mes jau be šuns, kurį... Sulesė.

– Mes tik trise, – Piteris buvo atviriausias. – Trise, neskaitant...

Galingas smūgis sudrebino lubas, o ant jų pažiro papuvę lentų šipuliai.

– Neskaitant vištos, – dusliai užbaigė Piteris.

 

P.S. Tiesioginė termino „bultos“ reikšmė P. Amerikoje XIX a. pabaigoje buvo „nešuliai, ryšuliai, mazgai“. Tačiau šis žodis taip pat reiškė ir piktosios dvasios apsėstą namą.

 

Herta Matulionytė ir Tomas Burba

Smėlis

(Trise rūsyje neskaitant vištos)

 

Šlapiais pirštais spaudžiau skambučio mygtuką, spoksojau į tamsų stebėjimo kameros vyzdį ir šaukiau: "Aksai, šunsnuki, atidaryk!!!"

Lijo kaip iš kibiro, bet man buvo visvien. Durų vis neatidarė. Ėmiau daužyti mygtuką, teisingiau — visą pultelį, kumščiu. Suvarysiu aš jam, kiaulei, ryšį velniop. Kumštis neima? Gal paspardyt bato kulnu? Eina jis pas velnio bobutę…

Duris atidarė… ne, ne Aksis. Saugo snukį bjaurybė: apsauginis atidarė. Dviejų durų spinta, letenos kaip lopetos — tikrai peraugęs kalės vaikas.

— Nuuu? — pasiteiravo, žiaumodamas kramtomąją gumą ir spoksodamas iš viršaus. — Ką renkies?

— Kaip ką? — nesigaudžiau.

— Ar į snukį nori, ar tik šikną atspardyt?

Taigi, dilema. Laimė, už to Guliverio nugaros Aksis pasirodė. Tiesiog išgelbėtojas. Po poros minučių jau sėdėjau svetainėje prasmegęs odiniame fotelyje ir spoksojau į tą… į tą galviją.

— Aksi, neįsivaizduoju, kaip tai padarei? Juodoji magija, psichotronika ar dar kokia velniava, kaip tu tai padarei?

— Ką padariau? — Aleksandras, o man tiesiog Aksis, spoksojo į mane nekaltom kūdikio akelėm.

— Tu gi žinojai, kad nepasirašysiu sutarties. ŽINOJAI!!! Tik psichinis ligonis gali pasirašyti tokią sutartį!

Aksis tik mirktelėjo. Jo snukelio išraiška nepasikeitė.

— O vakar aš kaip užkerėtas, — mojavau rankom, — visiškai apdujęs ir savęs nevaldydamas nuvariau pas notarą ir patvirtinau man visiškai nenaudingą dokumentą. Tai ir klausiu, kaip tu tai padarei? Juodoji magija?

— Tiki juodąja magija? — ironiškai šypsojosi Aksis.

— Dabar aš bet kuo galiu patikėt, — patvirtinau. — Puikiai žinau tik viena: kad veikiau prieš savo valią. Buvau tarsi apsvaigęs. Ir aš to taip nepaliksiu! Manai, tylėsiu? Apkvaitintas pasirašiau, tai jau viskas? Nesulauksi — kreipsiuos į teismą, policiją, egzorcistus ir patį popiežių…

— Taigi tik apsijuoksi, — atrodo, tas žiurkinas visgi ėmė nervintis, nors bandė apsimesti, kad jam nė motais.

— Šūdą apsijuoksiu! O jei ir taip, tegu. Nors… pala! Gi ir anksčiau girdėjau, kad tai tas, tai anas ne savo noru sutartis pasirašinėjo ir net akcijas dovanojo. Tikrai girdėjau!

— Kliedesiai.

— Kliedesiai, sakai? Gerai. Ryt poryt pirkis laikraščius — pamatysi savo snukį prie antraščių "Verslininkas kaltina partnerį juodąja magija“ ar panašiai. Gal aš nieko ir neįrodysiu, bet tautai patiks. Gi žinai, žmonės nelabai mėgsta tuos, kurie žaibiškai praturtėja neaiškiais metodais. Atsisveikink su reputacija, asile!

— Bandysi organizuoti piarą prieš mane? — Aksio grimasa tik vos vos panėšėjo į šypseną.

Neatsakiau, nes sugavau save galvojant apie kažką keista. Apie smėlį.

— Kas yra? — susidomėjęs pasiteiravo Aksis.

— Smėlis, — staiga pasakiau prieš savo valią, — smėlis.

— Taip, smėėė–lis, — staiga kažkaip liūdnai tarė Aksis. — Smėliukas.

Mačiau jį, stebintį mane iš už stalo, ir tuo pat metu — smėlį. Daug smėlio, byrančio šlaitu. Jaučiau, kad smingu gilyn.Aksis tuo metu iš baro ištraukė butelį vyno ir dvi taures. Įpylė sau ir man.

— Nori sužinoti apie smėlį? — pasiteiravo.

Tik sugriežiau dantimis.

— Mano gyvenime buvo daug smėlio, — šypsojos Aksis, — aš augau prie smėlynų. Skurdi tokia žemė, niekas ten neaugo. Tėvai taip ir neišlipo iš skolų. Smėlis, smėlis aplink… Žinai, koks mano mėgstamiausias užsiėmimas buvo vaikystėje?

Papurčiau galvą.

— Žiūrėti į kelią. Kartą per du mėnesius aš pamatydavau keliautoją.

— ?

— Tai galėjo būti bet kas: ledų pardavėjas iš miestelio netoliese, japonas su kuprine, prancūzė, kurios net pėdos atsidavė kvepalais… bet kas. Jie tiesiog nueidavo į smėlynus ir niekada negrįždavo. Kai aš klausdavau tėvo, kas tie žmonės ir ko jie ateina, jis sakydavo "atstok“. O senelis murmėdavo: "taip reikia, mūsų tai neliečia, bet niekada neik paskui juos — ten lakusis smėlis“.

Aksis pora gurkšnių ištuštino taurę ir prisipylė vėl.

— Na, aš ir nėjau. O paskui pro mus tiesė autostradą. Privažiavo daug ekskavatorių, buldozerių, atvežė darbininkų vagonėlius. O po savaitės ir policijos mašinos pribuvo. Daug mašinų. Mūsų ten neleido, bet kelininkai papasakojo, kad iškasė daugybę žmonių kaulų. Įdomu, tiesa? Ai, dar nepasakiau — netoli namų kalno šlaite turėjau išsirausęs slėptuvę. Tai va… vėliau nuskuodžiau į ją žaisti ir kai ką joje radau. Labai įdomų svečią. Susidraugavom. Aš buvau labai vienišas vaikas, jis irgi labai vienišas — paskutinis iš savo rūšies.

Girdėjau jo žodžius lyg sapne. Galvojau apie smėlį. Apie smėlį kažkur apačioje. Namo rūsy? Smėlis kvietė mane pas save. Netgi ne kvietė — vedėsi. Ir nebuvo įmanoma atsakyti "ne“. Aš turėjau eiti.

— Labai susidraugavom. Su žmogum taip nesusidraugausi. Aš jam padedu, jis man irgi. Labai padeda — moka valdyti kitų mintis. Bet ėsti jam irgi reikia… blogiausiu atveju gana vištos, kasdien po vieną. Beje, jo telepatinės galios tai ne juodoji magija, naivuoli tu mano. Evoliucijos dovanėlė. Kas susigauna pietus, turėdamas greitas kojas, kas išranda šautuvą, o kas…

— J… ji… jis rūsy?

— Taip, smėliuke tavęs labai laukia. Atsibodo jam vištiena, patikėk. Eime?

Ir mes nuėjom.

 

Agnė

"TRISE RŪSYJE, NESKAITANT VIŠTOS"

 Tamsią naktį, šaltame ir drėgname rūsyje sėdėjo trise: Onas, Ona ir Ono.
- Negerai, - pasakė Onas, - Kodėl niekas iš jūsų nelikot viršuje pasaugoti, kad durys neužsitrenkų, ka?
- Niekas nėra nei taip gerai, nei taip blogai, kaip atrodo, - ramiu balsu atsakė Ona. Jaunėlis Ono tiesiog tylėjo bandydamas įžiūrėti ką nors rūsio tamsoje.
- Aš negaliu ilgai būti mažoje patalpoje, man prasidės klaustrofobija!
- Nepasiduok panikai, mus greit suras. Ono, juk pasakei mamai, kad išėjom į rūsį raugintų agurkėlių? Pasakei?
Ono nuleidęs papurtė galvą ir kažką neaiškiai numykė.
- Nepasakei? - dabar jau sunerimo ir mergaitė. Rūsyje trumpam įsivyravo tyla.
- Noriu valgyti, - vėl sumurmėjo Onas.
- Valgom agurkėlius, - pasiūlė jaunėlis, - Arba.. tą juodą vištą.
- Kokią vištą? - apsižvalgė Ona, - Nieko nematau. Čia taip tamsu.
- Na tą, kuri tupi ant stiklainiuko ir į mus spokso.
- Aš irgi nieko nematau! Per ilgai išbuvus tamsoje, man turbūt sutriko vestibiuliarinis aparatas.. - išsigandęs Onas imdavo kalbėti daug ir nesuprantamais žodžiais.
- Yra yra! Dabar ji žiūri tiesiai į mane keistomis braškių raudonumo akimis ir plasnoja juodais sparnais, - jaunėlis užsidengė akis delniukais. Rūsyje padvelkė lengvas vėjelis. Trijulė sudrebėjo.
- Višta, ne višta, o aš noriu tų agurkėlių, - burtelėjo Onas, - Nueikit ir atneškit man porą.
- Atsinešk pats, jei toks išalkęs - aš niekur neisiu.
- Aš irgi ne..
Onas ir pats baisiai bijojo, tačiau inirtingai pilve besirangantis kirminėlis skatino veikti. Giliai įkvėpęs jis ėmė apgraibomis slinkti į priekį, ieškoti agurkų stiklainėlių. Žingsnis po žingsnio, atodūsis po atodūsio Onas keliavo tikslo link, dešine ranka laikydamasis drėgnos rūsio sienos. Pagaliau jo sustingę pirštai užčiuopė kažką kieto, šalto ir smailaus. Širdis ėmė pašėlusiai plakti, o nuriedėjęs prakaito lašelis sustingo ant paties nosies galiuko.
"Mirsiu, - pagalvojo, - Gėdingai ir baisiai. Drėgname rūsyje, užkapotas pasiutusios vištos ir dar tuščiu pilvu, kas turbūt baisiausia." Onas užsimerkė, laukdamas snapo kirčio ir sustingo. Tačiau, po kelių kraupių nežinios akimirkų vaikai išgirdo durų girgždesį, ir rūsį nuplieskė skvarbus prožektoriaus spindulys.
- Vaikai, jūs čia? - ištarė švelnus ir malonus ausiai moters balsas.
- Mamyte! - unisonu sukliko Ona ir Ono bei puolė apšviestais rūsio laiptais aukštyn.
- Mes užsitrenkėm..
- Viskas gerai, mano sušalę kačiukai, - glostė baltapūkes galvas moteris, - Bet kur gi Onas? Jis ne su jumis? - pridūrė, pastebėjusi, kad vieno trūksta.
- Onas išalko ir nuslinko į rūsio gilumą raugintų agurkėlių.- pradėjo pasakoti mergaitė.
- Ir tada! Tada jį užpuolė juodosios vištos šmekla, - pertraukė sesę jaunėlis Ono.
- Kieno šmėkla? - nesuprato mama. Tolimiausiame rūsio kampe kažkas aiktelėjo. Atsisukę visi pamatė Oną, suklupusį prie žėmėto kauptuko ir stiklainėlių. Susiraukęs jis palengva atsistojo, nubraukė smėlį nuo kelių ir prisiartino prie laiptų.
- Aš nurkritau, - sumurmėjo ir, dėbtelėjęs į Ono, pridūrė - Nėra ten jokios vištos..
Jaunėlis nusiuko ir įsikibęs į parankę ištempė mamą pro duris. Ona, supratusi, kas atsitiko pašaipiai šyptelėjo, įsivaizduodama, kaip ryt papasakos viską draugėm, ir nusekė paskui. Dar kartą metęs piktą žvilgsnį į žemėta kauptuką Onas apsisuko ir užtrenkė duris. Rūsyje vėl stojo kapų tyla. Tuomet nuo lentynėles nušoko didžiulė juoda višta, nusipurtė ir snapu kirto į ant žemės numestą raugintą agurkėlį..

  Stovyklą aprašė: Gedas

 
 




Copyright by Fantastika.lt team.
All rights reserved. 2003