Turinys

Naujienos!

Redakcija
Apie sumanymą...
Projekto rėmimas

Straipsniai

Lituanikonų istorija

Savaitėlė

Fandomas:
asmenybės
fantastikos klubai
fanzinai
renginiai
spauda apie mus

Literatūra:
premijos
naujos knygos
knygų recenzijos

Skaitiniai:
lietuvių fantastika
užsienio fantastika

Menas

Filmai

Žaidimai

KONKURSAI

Linkis klausia

Filksingas!

Forumas

Nuorodos

 Fantastika rusų kalba

 Apklausa

Ar jums nenusibodo būti fantastu?

Kažkokiai dalelytei vis nenusibosta (52.63%)
Nusibodo, o čia užeinu, norėdamas pasišaipyti (2.63%)
Ne, toks jau aš - fantastiškas (15.79%)
Geriau būčiau magas, bet ne tam pasauly gimiau... (26.32%)
Aš ne fantastas, aš tik darau iš to verslą (2.63%)

Atsakė: 38 žm.

 

Literatūra: Naujos knygos 2005 kovas-balandis

Geriau vėliau, negu... Taigi, nusprendžiau įdėti 2005-ųjų kovą-balandį pasirodžiusių fantastinių knygų (lietuviškų ir rusiškų) apžvalgą.

Literatūrinės paskalos: GLF-as nemerdėja, rugsėjį – „Dezertyras“, pavasarį – naujas lietuviškas fantasy romanas

Beje, keletas šviežiausių paskalų – „Geriausia Lietuvos fantastika“ greit (rudenį) dar nepasirodys, bet almanachas mirti nežada (o tokių minčių jau daug kam buvo kilę) – leidėjai paprasčiausiai nori, kad GLF-as pateisintų savo pavadinimą – t.y. būtų ne tik rinkinys, bet ir rinktinis rinkinys. Tad jei kas labai labai nori – gali net ir suspėti į benuvažiuojantį GLF-o konkurso traukinį (t.y. tiesiai šviesiai – jei ką turite „užspaudę“ gero siųskite „Eridanui“ (eridanas@kaunas.omnitel.net ) – šansai, kad kūrinys dar įsispraus į rinkinį ganėtinai dideli). Kita naujiena – žmonės šnabždasi, kad maždaug po mėnesio (t.y. rugsėjį) jau pamatysime legendinį kriptoistorinį ukrainiečio Andrejaus Valentinovo (tikrasis vardas – Andrej Šmalko) romaną – „Dezertyras“, kurį į lietuvių k. išvertė G. K. Ivanickas (daugeliui žinomas ir kaip Bangis).

Apie patį romaną galite pasiskaityti (lietuviškai) ČIA

...o autorių (lietuviškai) ČIA

Tiesa, knyga pasirodys „Pasaulinės fantastikos aukso fondo“ serijoje – taigi, mažesnio formato ir minkštais viršeliais, bet juk daugeliui skaitytojų seniai aišku, kad elitine knygą padaro ne viršelis, o turinys. Ir dar viena paskalėlė – kalbama, kad pavasarį sulauksime pasirodant naujo lietuviško fantasy romano (kurį galbūt teisingiau būtų pavadinti novelių romanu). Deja, leidėjo ir autoriaus šią žinią paskleidusi VBS agentūra nesiteikė atskleisti...

„Kūnas“ – apie gabų, bet pernelyg smalsų mokinį

Lietuviškos. Iš senesnių naujienų su malonumu prisiminčiau Stiveno Kingo „Kūną“, ypač knygoje esančią apysaką (ar romaną?) – „Gabus mokinys“. Kaip visada, kuo mažiau Kingo kūrinyje fantastikos (šiuo atveju jos visai nėra), tuo labiau jis „įtraukia“. Moksleivis-pirmūnas turi „tamsiąją pusę“ labai jau domisi nacių išdarinėtomis baisybėmis konclageriuose. Domisi tiek, kad suradęs kretantį senelį (tiesa, šiam dar užtenka spėko savo malonumui užmušinėti valkatas arba deginti krosnyje katinus. Gyvus.) ir atpažinęs vieną iš tokių jo neįduoda, bet ima šantažuoti – tylėsiu, mol, kol išpasakosi apie visas minėtų lagerių baisybes. Senukas, grieždamas dantimis, pasakoja, o vaikelis „kaifuoja“ ir pamažu kraustosi iš proto. Bet nepėsčias senukas netrukus perima iniciatyvą ir jau vaikelis šluostosi šaltą prakaitą nuo galvos (jo proto būklei tai, žinia, sveikatos neprideda), atsipalaidavimui skersdamas vietos valkatas (tarsi tiems ir senuko-sadisto neužtektų) ir mąsliai surinkinėdamas/išrinkinėdamas tėvo dovanotą šautuvą. Ilgainiui viskas lyg aprimsta, tarp senuko/vaikio nusistovi trapi pusiausvyra ir jau atrodo, kad kūrinys baigsis ramiai, tačiau, Kingas nebūtų Kingas, jei neparuoštų abiems herojams Kraupaus Kataklizmo pusiau paralyžuoto lenko ir Izraelio spectarnybų pavidalu. Senukas griebiasi tablečių, vaikis – šautuvo.

Kiek pasiskaityti apie knygą (tiksliau – jos herojus) galima čia

Mano nuomone, tai vienas geriausių Kingo kūrinių (tokių kaip. pvz., „Mizerė“ ar „Doloresa Kleiborn“). Beje, 1997-aisiais pagal kūrinį buvo sukurtas to paties pavadinimo filmas. 

Dar viena įdomybė: „Eridano“ vertime paskutinis „Gabaus mokinio“ sakinys skamba: „Jį pričiupo tiktai po penkių valandų, kai beveik sutemo“. Rusiškame (tiksliau „rusiškuose“, nes pažiūrėjau keliuose) „Snaiperiams pavyko jį nuimti tik po penkių valandų, kai jau beveik sutemo.“ Įdomu, koks būtų angliškas variantas?..

Paskutinis Kingo „Įtūžis“

O va „Eridano“ neseniai išleistas Kingo „Įtūžis“, anot Bangio  tapo paskutiniu šios knygos leidimu. Stivenas ne tik niekam nebeparduos teisių į šį kūrinį, bet ir išpirko tai, ką JAV leidyklos turėjo sandėliuose. Priežastis – siaubų karalius su užuojauta aprašė patyčias kentusį paauglį, kuris galų gale mokykloje išsitraukė šautuvą... Žinia, nuo 1977-ųjų, kai parašyta ši knyga, JAV daug kas pasikeitė: dabar jau bus nenuostabu, jei mokiniai pradės imtis į klases šarvines liemenes... Kita vertus – o kaip su „Kere“, kur mergiūkštė irgi „patvarko“ klasiokus, kas kad be šautuvo?

Kita, „pfafinė“, naujiena – Vladimiro Vasiljevo „Laukinių sunkvežimių medžioklė“. Savo laiku skaičiau rusiškai, smagus toks kūrinėlis, kam patiko to paties autoriaus „Eridano“ leistas „Raganius iš Didžiojo Kijevo“, būtinai nusipirkit.

„Eragonas“ – nežmonišku greičiu švelniai ant kojų nusileidusi elfė

Dar viena naujiena – leidyklos „Alma littera“ išleistas Christopherio Paolini „Eragonas“. Knygą rašytojas-vunderkindas pradėjo rašyti dar būdamas 15-kos metų, kai baigė vidurinę mokyklą. Vertėjas – Andrius Tapinas. Panašu, kad tai Michael Ende „Begalinės istorijos“ ar Philipo Pullmano „Gintarinio žiūrono“ tipo fantastika (galiu ir klysti).

Daugiau apie autorių ir knygą (ir net ištrauką) rasite „Alma littera“ tinklapyje čia

Peržvelgus pateiktą ištrauką man „užkliuvo“ tik vienas sakinys: „Spėjusi nežmonišku greičiu nušokti nuo žirgo, elfė švelniai nusileido ant kojų...“ Taigi, o kas įdomesnio pasirodė rusiškų fantastinių knygų rinkoje kovo-balandžio mėnesiais?

Dmitrijaus Skiriuko „Gegutė“: paskutiniai Žugos nuotykiai

„Šviežiausia“ naujiena tikriausiai reiktų pavadinti Dmitrijaus Skiriuko „Gegutę“ („Kukuška“). Knygą išleido „Azbuka“ leidykla. Tai galutinė, ketvirtoji, jau ir lietuviams gerai žinomo vieno tokio Žugos (anot reklamos „...vaistininko, kario ir mago“) klajonių ir nuotykių dalis. „Eridanas“ išleido pirmas dvi dalis knygomis: „Rudens lapinas“ (PFAF 313) ir „Kalavijo sutemos“ (PFAF 314). Skiriuko kūryba tai, imho, slaviška fantasy su A. Sapkovskio ir, galbūt, E. Chaeckajos priemaišomis. Beje, pirmas Skiriuko kūrinys lietuviškai pasirodė dar 2001-aisiais „Eridano“ išleistoje knygoje „Gelbėjimosi laivas“ (PFAF 215). Tai buvo apsakymas, „Taupyklė“ kurį išvertė Gintautas K. Ivanickas ir kurį galite rasti čia.

 

 

N. Gaimano pasakos suaugusiems apie seksą, siaubus ir prietarus

Na, o „pati pati“ abiejų mėnesių naujiena, manyčiau yra rusų pagaliau „atrasto“ Neilo Gaimano apsakymų rinkinys „Dūmai ir veidrodžiai“ (Smoke and Mirrors: Short Fictions and Illusions, 1998), pelnęs „Locus“ premiją (laimėjo 2 vietą), nominuotas „Bram Stoker Award“. Leidėjai knygą, tiesa, vadina romanu, bet tai jiems galima atleisti (kaip ir nekokią popieriaus kokybę) – svarbu, kad išleido. O išleido, žinia, kas – leidyklos „Ast“ ir „Liuks“, geriausioje pastarojo meto (mano nuomone) „oranžinėje“ rusų fantastikos serijoje „Alternativa. Fantastika“. Beje, visad kiek įtartinai atrodžiusi pagiriamoji Stiveno Kingo frazė Gaimanui (paprastai besipuikuojanti ant šio knygų, taip pat ir lietuviškų „Amerikos dievų“ viršelio, t.y. „Gaimanas – tikras istorijų lobynas. Nuostabu, kad jis yra tarp mūsų“) iš tikrųjų (kaip paskelbė vienas rusiškas tinklapis), pasirodo, skamba šitaip: „Neil Gaiman is a treasure house of story and we are lucky to have him in any medium. His fecundity, coupled with the overall quality of his work is both wonderful and a little intimidating.“ Kaip knygos įžangoje rašo pats Gaimanas, „Dauguma šio rinkinio apsakymų buvo parašyti tam ar kitam redaktoriui ir rinkinių sudarytojui, paprašiusiam ko nors savo antologijai („Tai rinkiniui apie Šventąjį Gralį“... „...apie seksą“, „...pasakoms, perpasakotoms suaugusiems“, „...seksui ir siaubams“, „..kerštui“, „...prietarams“, „...vėl apie seksą“). Kai kurie parašyti savo malonumui, o tiksliau, norint išsivaduoti nuo minties ar įvaizdžio, mirtinai įkūnijus juos popieriuje – kiek žinau, tai pakankamai rimta priežastis rašyti, išleisti savo demonus, leisti jiems išskleisti sparnus. Treti buvo pradėti tiesiog šiaip sau: dėl minutės kaprizo ir keistumo...“ Rinkinukas, kiek teko girdėti, tikrai SUPER, nors pats kol kas perskaičiau tik „Vestuvių dovaną“, kuri visiškai patvirtina minėtus atsiliepimus. Ypač man patiko dar ir tai, jog knygoje yra ne tik patys apsakymai, bet ir gana išsamūs Gaimano komentarai kaip, kada ir dėl ko jis juos parašė.

Vieną iš rinkinio apsakymų (apie Juodą Katiną) galite rasti čia.

O čia – apie patį Gaimaną ir jo kūrinius

P.S. Šią knygą netrukus turėsime „Dorado“ fantastų klubo bibliotekoje. (P. P. S. Jau turime:).

Ribofankas – „...tai kiberpankas, kur vietoj kibernetikos – genetika“

Maždaug taip atsiliepiama apie viena iš įdomiausių praėjusių mėnesių naujienų tapusią Paul Di Filippo knygą „Ribofunk“ (1996, nominuota „Locus“ premijai 1997). Knygą toje pat „oranžinėje“ serijoje (t.y. „Alternativa. Fantastika“) išleido „Ast“ ir „Liuks“ leidyklos. Minėtas autorius vadinamas vienu iš amerikiečių postmodernistinės fantastikos lyderių, V. Gibsono ir B. Sterlingo mokiniu, kuriam kiberpankas (cyberpunk) – jau praeitas etapas ir t.t. 2004-ųjų rudenį rusiškai jau pasirodė to paties autoriaus „Prarasti puslapiai“ (Lost Pages“, 1998, tais pat metais pelnę “Philip K. Dick Award”) – gana savotiškas „alternatyviosios fantastikos“ apsakymų rinkinys apie rašytojus: Francą Kafką – žurnalistą ir nusikaltėlių siaubą, F. K. Diką – smulkų prekeivį, R. Hainlainą, tapusį JAV prezidentu ir pan.

Na, bet grįžkime prie „Ribofanko“. Anot reklaminės anotacijos, knygoje aprašinėjamas pasaulis, kurio moksle vyrauja biologija ir genetika, o klonavimas – seniai užmirštas etapas. Apsauginiai čia turi žvėrių genus, policija vaikosi genodilerius, o jūroje nardo keisti žmonės-žuvys. Beje, tai ne romanas, o apsakymų rinkinys – knygą sudaro 13 tarpusavyje siužetinėmis linijomis susijusių apsakymų. Kaip pastebėjo rusų fantastikos kritikas V. Vladimirskis, „Ribofanko“ pagrindas vis dėlto kiberpankas, tik: „...rezultatą, kurį Gibsono ir Sterlingo herojai pasiekia gudrios elektronikos pagalba, „Ribofanko“ personažai pasiekia biologijos ir medicinos dėka. Dar vienas svarbus elementas – gausybė transgenų „mišinių“, protingų būtybių, dirbtinai sukurtų žmogaus ir įvairių gyvūnų genų pagrindu. Prieštaravimai tarp šių „mišrūnų“ ir pilnateisių piliečių pakeitė nacionalinę ir rasinę nesantaiką. Tuo ir pagrįstas daugumos rinkinio apsakymų konfliktas.“ Knygos ištrauką galite rasti čia (o pačią knygą, manau, netrukus turėsime „Dorado“ bibliotekoje)

James P. Blaylock „Popierinis Gralis“

(“The Paper Grail”, 1991) – kita, panašu, dėmesio verta jau minėtos „oranžinės“ serijos naujiena. „Locus“ žurnalas šį Džeimso Bleiloko romaną apibūdino kaip fantasy romaną apie žmogų, ieškojusį „popierinio Gralio“ – senovinio japoniško piešinio (kuris, atrodo, ne visai piešinys ar visai ne piešinys) ir įtrauktą į slaptųjų organizacijų karą. Dar kiti knygą apibūdiną kaip romaną, kuriame sumišusios karaliaus Artūro legendos, Hokusajaus paveikslai, priešrafaelitai, paieškos šiaurinėje Kalifornijoje ir dar dievai žino kas... Reklaminėje anotacijoje žadama, jog perskaitę sužinosime apie paslaptį, kurią medžioja LABAI KEISTI ŽMONĖS, o Džeimso Bleiloko aprašoma Kalifornija kur kas panašesnė į Kreivų veidrodžių karalystę...

 

Diko ašaros ir Kėjaus daina

Tikriausiai niekam nereikia pristatinėti Filipo K. Diko (Philip K(indred) Dick 1928-1982), kurio jau minėtą romaną „Liekitės ašaros“ (Flow My Tears, the Policeman Said”, 1974, “John W. Campbell Memorial Award”-1975) Rusijoje perleido „Amforos“ leidykla (2001-aisiais jį buvo išleidusi „Ast“). Šio romano herojus, anot apžvalgininkų „..patenka į pasaulį, kuriame pats neturėtų egzistuoti.“ Hm, būtų tikrai keista, jei Dikas aprašytų pasaulį, ar herojų, kurio egzistavimas nekelia didesnių ar mažesnių abejonių. Knygos apžvalgą rasite čia 

Tuo tarpu leidyklos „Eksmo“ išleistas kanadiečio G. Kėjaus (Guy Gavriel Kay), epinės fantasy meistro, romanas „Arbonnos daina“ („A Song for Arbonne“, 1992) – vėl perdirbtas istorinis praeities laikų pasaulis (šįkart tai ne Bizantija ar Ispanija, o Š. Prancūzijos, Langedoko ir Provanso kraštai maždaug Kryžiaus žygių prieš eretikus albigiečius laikais, t.y. 1000-1200 m.). Beje, knygoje rasime ir sąsajų su kitu, ne mažiau garsiu Kėjaus romanu – „Tigana“ (Tigana, 1990). Kaip teigia apžvalgininkai, viena iš romano siužetinių linijų rodo, kaip „...organizuota religija gali sukurti legendą arba mitą, jei tik mano, kad tai naudinga. Kitaip kalbant, tai manipuliacija tikėjimu.“ Kiek konkrečiau apie siužetą pasakoja anotacija: Po kruvino karo ir gėdingos taikos tūkstančiai Gorauto gyventojų paliko šalį, tarp jų ir Blezas de Garsenkas, tapęs (čia verta pacituoti) „...riteriu ir kariu, samdiniu ir kariškiu, niekam nežinomu šiauriečiu iš barbarų šalies. Tačiau būtent jam lemta išgelbėti išlepusią ir civilizuotą Arbonną, į kurią jį atvedė nuotykių ir šlovės kelias...“ Nors patoso koncentracija aprašyme aiškiai viršija leistiną ribą – neskubėkit mesti knygos į šoną, anotacija, kaip dažnai nutinka, mažai ką turi bendro su kūrinio pasauliu. Beje, knygos ištraukas (angliškai) galite pasiskaityti čia.

Kerai (Ch. Priest) ir Kriptografas (T. Hill)

Ta pati „Eksmo“ išleido ir lietuviams jau tikriausiai pakankamai žinomo K. Priesto (Christopher (McKenzie) Priest) romaną „Kerai“ („The Glamour“). Na, tikrai žinomo „Eridanas“, juk, yra išleidęs bent du šio autoriaus romanus – „Išvirkščią pasaulį“ (PFAF 97) ir „Erdvės mašiną“ (PFAF 21). Bet grįžkime prie „Kerų“ – 1984-aisiais parašytas romanas buvo perdirbtas 1996-aisiais, bet ir iki jų jau spėjo gauti prestižinę vokiečių fantastų „Kurd Lasswitz Prize“ (1988), o 1985 m. buvo nominuotas ir „British Science Fiction Award“ bei „Locus“ premijoms. Kaip ir „Erdvės mašinoje“, Priestas šiam romane, panašu pabandė kitaip žvilgtelti į kitą klasikinę SF idėją – nematomumą.

Vėl toji pat „Eksmo“, tik kitoje serijoje („juodasis kvadratas“) išleido ir Tobias Hillo „Kriptografą“ (The Cryptographer, 2003). Autorius – anglų poetas ir rašytojas, rašęs roko muzikos apžvalgas „Sunday Telegraph“, 2003 m. jo romanas „Meilė akmenims“ (The Love of Stones) buvo išleistas rusų kalba. Tuo tarpu „Kriptografas“ pasakoja apie netolimą ateitį 2020-uosius, kuriais (stambi anotacijos citata) „Pasaulis nė kiek netapo protingesnis, bet kruopščiai tai slepia. Realių pinigų nėra – juos pakeitė elektroniniai. SofGold, ideali valiuta, kurios neįmanoma nulaužti, idealus kodas. Ją sukūrė Džonas Lou, pirmasis kvadrilijonierius pasaulyje, didysis Kriptografas.“ Na, o susigrumti su pinigų kapšu-kvadrilijonieriumi teks ne kam kitam, kaip – mokesčių inspektorei Anai...

Legendinė „Krymo sala“ – rusiškasis Diko „Žmogaus aukštojoje pilyje“ analogas

Bent taip apie šį žymaus disidento Vasilijaus Aksenovo alternatyviosios istorijos/antiutopijos romaną teigia žinomas rusų fantastikos apžvalgininkas V. Vladimirskis. Kiek teko girdėti – knyga panašių atsiliepimų tikrai verta – kada nors reiks būtinai šią „fantastinio išsilavinimo“ spragą užpildyti. Taigi, Rusijoje pasirodė eilinis šios, dar tolimais 1979-aisiais parašytos knygos leidimas (čia, aišku, vėl pasistengė leidykla „Eksmo“). Pats Akesnovas po to, kai 1979-aisiais aktyviai dalyvavo kuriant samizdatinį literatūrinį almanachą „Metropolis“, tapo nepageidaujamu SSRS ir 1980 m. buvo priverstas išvykti į JAV (dabar gyvena Prancūzijoje), o ten (kartu su žmona) sužinojo, jog jam atimta Sovietų Sąjungos pilietybė. Tiesa, sovietų „organai“ juo, kaip „stiliaga“ ir „antisovietčiku“ domėjosi jau gerokai anksčiau – kaip tik tais pat nelemtaisiais 1979 m. cenzūra uždraudė Aksenovo antiutopiją „Krymo sala“. Taigi, kas būt nutikę jei Krymas, kuris tikrovėje yra pusiasaliu, būtų buvęs sala? Daugelis, turbūt, žino, jog Krymui pilietinio karo Rusijoje metais buvo lemta tapti paskutine baltagvardiečių tvirtove, kuri žlugo 1920-ųjų lapkritį, kai bolševikai, kad ir užvertę lavonais, bet užėmė Perekopo įtvirtinimus. Bet Aksenovo Krymas – sala, kurios bolševikai taip ir neįveikė, dėl ko didžiai apgailestauja: „Jei tik bent siaurutis sausumos plotelis jungtų Krymą su žemynu, jeigu Čongaras nebūtų toks gilus, mes tuomet būtume ten praėję kad ir per savo lavonus.“ Bet nepraėjo... Tad Krymas liko (ir virto) laisvu, demokratišku, kapitalistiniu ir t.t., žodžiu, Aksenovo aprašyta situacija gerokai primena dabartinę Taivanio/Kinijos padėtį, gal tik dar labiau persisunkusią būsimo karo nuojauta. Ironiška, bet, kaip pastebi ir minėtas apžvalgininkas V. Vladimirskis: „Realybėje įvykiai susiklostė pagal visiškai priešingą scenarijų: ne Sovietų Sąjunga okupavo laisvę mylintį Krymą, o, priešingai, „Krymo sala“ atėjo į eks-SSRS.“Knygą internete, beje, galite rasti čia.

Naujienas apžvelgė: Gedas

 
 




Copyright by Fantastika.lt team.
All rights reserved. 2003