Turinys

Naujienos!

Redakcija
Apie sumanymą...
Projekto rėmimas

Straipsniai

Lituanikonų istorija

Savaitėlė

Fandomas:
asmenybės
fantastikos klubai
fanzinai
renginiai
spauda apie mus

Literatūra:
premijos
naujos knygos
knygų recenzijos

Skaitiniai:
lietuvių fantastika
užsienio fantastika

Menas

Filmai

Žaidimai

KONKURSAI

Linkis klausia

Filksingas!

Forumas

Nuorodos

 Fantastika rusų kalba

 Apklausa

Ar jums nenusibodo būti fantastu?

Kažkokiai dalelytei vis nenusibosta (52.63%)
Nusibodo, o čia užeinu, norėdamas pasišaipyti (2.63%)
Ne, toks jau aš - fantastiškas (15.79%)
Geriau būčiau magas, bet ne tam pasauly gimiau... (26.32%)
Aš ne fantastas, aš tik darau iš to verslą (2.63%)

Atsakė: 38 žm.

 

Skaitiniai: Nudundėjo griaustiniai

Gediminas Kulikauskas

Nudundėjo griaustinis – 2

 

Ant sienos kabojęs laikrodis trumpam sustojo, paskui jo rodyklės pradėjo suktis atgal.

- Cha, - linksmai numykė Tomas. - Prasidėjo. Dabar, brol, tik laikykis - ir kumštelėjo Dariui į pašonę. - Ką, paimsim originalaus tarybinio „Žigulinio“, ar kaip ten jis tuomet vadinosi? Ir kramtoškės „Paršiukas Čiukas“ vaikam parvešim?..

Tas tik niūriai linktelėjo, puikiai suprasdamas, kad draugas tauškia niekus – kiek prisiminė kalbas apie pirmuosius du atvejus, pirmiausia visi griebdavo temptis brangesnius daiktus... Ir tik pabaigoje, laikui beveik išsekus, prie laikrodžio jau vilkdavo praktiškai bet ką: nuo lėkščių iki degtukų dėžučių su retesnėmis etiketėmis.

Po svetainę pratisai aidėjo „Hummmm, hummmmm“... Įsidainavo... Esą tai padeda susikaupti. Dar geriau – jis jau spėjo porą kartų „pasitikrinti mobiliaką“, kuriame įmontuotu skaitmeniniu fotoaparatu „nupliekė“ svetainę ir joje susirinkusius keistuolius. Blogiausiu atveju – jei kalbos pasirodys plepalais, iškiš laikraščiui straipsnioką apie keistas apeigas atlikinėjančią sektą, pasivadinusią.... Kaip ten bus lotyniškai? „Spiritus tempus“?..

Na, sukiojasi rodyklės? Minties jėga, kaipgi... Gal ten, anapus sienos, išsišiepęs vyrukas rankenėlę suka... Iki šiol lyg neišsukdavo daugiau nei šešiasdešimt trečiųjų...

Jis nusižiovavo – monotoniškas lietaus barbenimas į skardinį senovišką stogą varė snaudulį. Tarsi atitardama jo mintims tolumoje sugriaudėjo perkūnija.

- Biče, raminkis, - Tomo šypsena kiek priblėso, o balsas perėjo į grėslų šnabždęsį. - Indiana Džonsas atsirado. Pamatys likę, kad nedirbi – išmes iš namų ir... Ir grįši į savo vaikystę... Žiūrėk, kad veizolų nuo ciferblato nenuleistum...

- Aga, - niūriai linktelėjo jis. Rodyklių suktinis gerokai pagreitėjo – dabar net trumpa juoda valandinė rodyklėlė apsukdavo ratą per porą sekundžių. – Seniai šitą mechanizmą naudojat? Neblogas varikliukas...

Tomas gūžtelėjo pečiais

- Laikrodį lyg iš signatarų namų nukniaukė... Kalbėjo – Basanavičiaus ...

Griaustinis vis nesiliovė. Besisukančios rodyklės jau virto tiesiog miglota dėme. Net ir lietus, atrodė, pasikeitė – barbeno į stogą kur kas tankiau ir kažkaip... agresyviau?.. Darius pajuto, kaip šiurpsta nugara – nepaisant to, kad Tomą pažinojo gal dvidešimt metų, nepaisant šio daiktinių įrodymų (šviežutėlio „Valstiečių sviesto“ su galiojimo terminu iki 1976 05 02), jis taip rimtai ir nepatikėjo kelionės į praeitį galimybe.

- Kelinti kažin? – šūktelėjo kažkas iš svetainės gilumos, atgalia ranka braukdamas nuo kaktos prakaitą.

- Jau būsim prašokę šešiasdešimtuosius, – ramiai atsiliepė vienas paniurėlis.

- Gal sustojam? – pasiūlė Tomas. – Giliau į pokarį lįst nesinorėtų - atsidursim juk vienkiemyje, šalia miško, o ten tais laikais dar pašaudydavo...

Prieštaraujančių neatsirado ir laikrodžio rodyklė pamažu sulėtino savo apsukas.

-Taip, - ėmėsi vadovauti tas pats niūrus pakumpęs vyriškis, kuriam, anot gandų, ir priklausė šis vienkiemis. - Viskas kaip visada: dalis liekam ir „laikom“ rodyklę, o kiti dumiat iki artimiausio miestelio, kur ir apsipirksit. Pelną, kaip ir anksčiau, dalinamės perpus.

„Laikyti rodyklę...“ Darius supratingai palingavo galvą, prisiminęs karštligiškus Tomo aiškinimus. Esą laikrodžio/laiko mašinos rodyklės niekad nelieka ramybės būsenoje – jos kaip spyruoklė, kuri, kuo toliau nukeliaujama praeitin, tuo labiau „suspaudžiama“ ir visą laiką stengiasi „atsilenkti“ – t.y. grįžti į dabartį. Taigi kol pusė „sektantų“ šluoja apylinkes, tempdami sendaikčius, likę žvilgsniais „laiko“ rodyklę.

- Manau šįkart turėtų sektis geriau nei praėjusį kartą, kai Arnas vos neįkliuvo milicijai, o kiti teparsitempė visokio šlamšto, - tęsė vyriškis. - ...juk dabar...

- Dabar..., - paniurėlis priėjo prie lango. - Taip, kieme maždaug penkiasdešimt ketvirtieji... Tuomet dar tebestovėjo senoji tuopa... Na ką, gal pradedam?.. Lauksim valandą, iki Šalteikiškių penkios minutės kelio. Spėsit apsirūpinti.

Dalis „sektantų“ tylėdami atsikėlė ir pasuko durų link. Likusieji akimis tebegręžė laikrodį.

- Paimkit armėniško konjako! - riktelėjo kažkuris. – Dabar tokio jau nesurasi...

- Nepamirškit „Zenito“ fotoaparato, – tučtuojau pridėjo kitas.

Subruzdo ir kiti – kiekvienas turėjo vienokių ar kitokių „užsakymų“. Išeinantieji linkčiojo galvomis ir vilkosi striukes – už lango tebebarbeno lietus.

- Stop! - ūmai per visą kambarį užrėkė niūrusis „šefas“ - Jauniau, visai išprotėjai?..

Iš pastarojo striukės kišenės kyšojo spalvoto žurnalo kampas. Įdėmiau pažvelgęs, Jačis suprato, kad žurnalas skirtas toli gražu ne puritonams...

- Tai kas, - ramiai atrėžė Jaunius. - Man už jį kilniojo erelio iškamšą pažadėjo!

Gūžtelėjęs pečiais niūruolis galų gale išleido „pirklius“. Užgniaužęs savisaugos instinktą, Darius taip pat išprašė leidimo pasivaikščioti po apylinkes ir pakvėpuoti tyru, kad ir darganotu, 1954-ųjų oru.

Jis mąsliai pavaikščiojo po pažliugusį kiemą. Apžiūrėjo patvoryje gulinčias ir dilgėlėmis jau beveik užžėlusias kariško „viliuko“ liekanas... Porąsyk blykstelėjo fotoaparatu tolumoje matomo miestelio pusėn: vėliau sulygins gyvenvietės vaizdą ir įsitikins, ar nebuvo apmautas. Galų gale prisėdo, godžiai užsitraukė cigaretės dūmą. Ką gi, dar tik metai, kaip miręs Stalinas, dėl valdžios Maskvoje pešasi Berija ir Chruščiovas, o iš Lietuvos vejami rusakalbiai...

Kažkodėl buvo sunku tuo patikėti - pilka darganota pavasario diena, kaip ir kitos, sovietmečio šlamštu užverstas kiemas ir... Žurnalisto prigimtis kuždėjo jam nupėdinti iki Šalteikiškių, tačiau neaiškaus nerimo kirminas atgrasė nuo tokių minčių. Vietoj to, susisupęs į lietpaltį, jis „pešė“ cigaretę po cigaretės, žvelgdamas į ūmai pakilusio vėjo linguojamą netolimą pamiškę, besisūpuojančias medžių karūnas. Vis dar lijo. Ir griaudėjo. Darius šyptelėjo, pagalvojęs, kas nutiks jei „Marlboro“ nuorūką kieme vėliau aptiks koks stribas.

Netrukus pradėjo grįžinėti apsikrovę įvairiausiais daiktais „sendaikčių pirkliai“. Jaunius, apklojęs polietilenine medžiaga, tempėsi kilniojo erelio iškamšą. Laikas slinko į pabaigą, jau susirinko visi, kažkas šūktelėjo grįžti į svetainę ir jam.

Darius paskubom užtraukė paskutinį dūmą, įtemptai žiūrėdamas į linguojantį mišką bei klausydamas nesibaigiančio griaustinio. Kažkas buvo ne taip.

Jau peržengęs slenkstį suprato, kad atsitiko kažkas nepataisomo. Parsinešti daiktai krūvomis gulėjo ant grindų. Visi, it stabo ištikti spoksojo į laikrodį, kurio sekundinė rodyklė mėšlungiškai virpčiojo ties viena iš atžymų, bet niekaip nepajėgė persiropšti per ją...

- Užstrigo! - subaltakiavęs bepročio žvilgsniu ūmai subliuvo Tomas. - Užstrigo mechanizmas! Užsikirto kaip patefono plokštelė!

Darius apsisuko ir medinėmis kojomis išėjo į prieangį, traukdamas iš už ančio cigaretes. Štai kas jam nedavė ramybės... Tos vienodai linguojančios pušys... Sudundėjo griaustinis. Jis pažvelgė į laikrodį ir kantriai išlaukė tas keliolika sekundžių. Vėl – žaibo blyksnis ir jį lydintis griausmas. Darius kimiai nusijuokė ir pradėjo skaičiuoti virpančiom lūpom.

- Vienas, du, trys...

Su juvelyriniu tikslumu žaibas mušė vis į vieną ir tą pačią vietą, o dangumi dundėjo vis tas pat griausmas...

 

 

Nudundėjo griaustinis-3

(Laužų uždeginėtojai)

 

– Na... Jų būna visokių, čia kaip su svorio kategorijomis..., – Rolis atsilošė krėsle, apmaudžiai žvelgdamas į ant stalo gulintį „Regal“ pakelį. Atsiduso. – Šituos aš išgalvojau seniai, gal prieš kokį penkiolika metų...

– Tipo?

– Na... Jie tokie, na, kaip ir pusiausvyros palaikytojai, o gal atvirkščiai – jos griovėjai...

– Tai tu gal apsispręsk kas jie tokie..., – nusišiepė Pranas.

– O... aš juk jau sakiau, kad jų yra visokių. Jie – momentų gaudytojai, sugebantys atsirasti ten ir tuomet, kai vieno sprigtelėjimo pakanka sugriauti piramidę, užbaigti ar pradėti naują epochą.

Jie – žmonijos sanitarai, kaip vilkai miške, reguliuojantys kiškių skaičių... Žinai juk tą dėsnį – kai miške prisiveisia pernelyg daug ilgaausių, būtinai nutinka kas nors, kas jų populiaciją apmažina. Tai gali būti tiesiog liga, epidemija, gali būti vilkai, o gali – ir medžioklė, kurią organizuoja tuomet, kai kiškiokai nugraužia pernelyg daug kopūstų kaimiečių laukuose. Štai į tokias „medžiokles“ kartkartėm pakliūnam ir mes, žmonija...

Arba atvirkščiai – nyksta vargšeliai ir imasi, kas juos globoti, uždraudžia medžioti, o brakonieriams – per užpakalį... Mus irgi taip saugo.

– Gerai saugo..., – nutęsė Pra. – Karas ant karo, ir Čečėnijoj, ir Irake...

Bet Rolandas jo tarsi nesiklausė.

– Nežinau net kas – juos sunku įvardinti kas jie – gal koks slaptas snaiperių klubas? Jie kaip eismo reguliuotojai: kartais skatina konfliktus, o kartais juos slopina, tramdo išsišokėlius, kurių avantiūros gali žmonijai kainuoti pernelyg daug kraujo.. Kitaip daugel ką istorijoje velniškai sunku būtų paaiškinti.

– Tai jau tikrai..., – buvo matyti, kad Pra tik su vargu užgniaužė dejonę. Taip pat buvo matyti, kad jis jau aiškiai gailisi, jog kabinetą tenka dalintis su apsauginiu, studijavusiu istoriją. Pranas tikrai nesitikėjo, kad naujokas bus toks plepus ir turės tokią fantaziją.

– Pradėkim kad ir nuo Pyro. Žinai juk posakį „Pyro pergalė“? O ar teko girdėti tokį – „Pyro mirtis“? Arba – „pasimirė kaip Pyras? Ne. Tataigi. Žinai ką ji reiškia – ogi maždaug tą patį, kas nutiktų F-1 vairuotojui asui, kuris nusisuktų sau sprandą savaitgalį važinėdamas dviračiu po parką...  Vienas žymiausių Antikos karvedžių, ne kartą pats grūmęsis kautynėse, žuvo 272-aisiais, epyriečiams jau beveik užėmus Arguso miestą, nuo čerpės ar plytos, kurią į jį nuo stogo paleido viena senė... Kaip gi čia neįžvelgsi likimo rankos?

– Na, likimo rankos, likimo plytos... – niūriai subūbnijo Pra. Daugiau sau pačiam, nesitikėdamas pertraukti Rolio monologo.

– Juk Pyras, tarsi ko įgeltas, blaškėsi po visą Viduržemio jūros regioną su savo armija puldinėdamas tai Italiją, tai Graikijos miestus. O čia – viena plyta ir viskas baigta, nėra sumaišties kėlėjo, kurio avantiūros jau kainavo šimtus tūkstančius gyvybių, chaosas sutramdytas, kiškiai apsaugoti nuo sumaišties ir karo.

– Ir daug taip... sutramdė?

– Matyt, pakankamai – juk žinom tik žymiausius. Na, kitas iš tokių garsenybių – tai Ričardas I-asis, tau veikiausiai žinomas Liūtaširdžio pravarde...

Žinomas, žinomas... Pranas palinksėjo galva.

– Žodžiu, Anglijos karalius, kilnumo ir narsumo įsikūnijimas, geriausias Robino Hudo draugas... Tik XII-ame amžiuje jo taip niekas nevadino, o vadino – plėšiku, pakvaišėliu, bandančiu išspausti kuo daugiau pinigų iš užguitų valdinių ir kalbėjusio: jei tik atsirastų pirkėjas, parduočiau ir patį Londoną...

– Ir pardavė?

– Neprireikė... Surengė eilinį žydų pogromą ir tiek. O vėliau jau, su savo kariauna, kurią labiau tiktų vadinti plėšikų gauja, dalyvavo ir kryžiaus žygiuose... Cha, bet, pavyzdžiui, vien Trečio žygio metu, pakeliui į Šventąją žemę, Ričardo gauja apiplėšė dvi karalystes – Siciliją ir Kiprą.

O „Liūtaširdžiu“ jį praminė žinai už ką?. Paėmus turkų Akros tvirtovę, „Rička“ užsiprašė už belaisvius 200 tūkstančių bezantų išpirkos... Kas tokią baisybę pinigo mokės, aišku, negavo. Tuomet įsakė kardais užkapoti 2 tūkstančius musulmonų, nors jau buvo pažadėjęs šiems gyvybę... Būtent taip ir gavo pravardę "Liūtaširdis", bet ji musulmonams reiškė toli gražu ne narsumą ir kilnumą...

O ir žuvo – taip pat per godumą ir kvailumą: išgirdęs apie aukso lobį, kuris neva saugomas Prancūzijos Šaliu pilyje, apgulė ją su savo kariais. Ir ką gi – ramiausiai bevaikštinėjusiam saugiu, kaip jis manė, atstumu aplink pilį, į petį jam pataikė atsitiktinė, kabutėse, strėlė. Atsitiktinumas? Oi ne, oi ne. Prasidėjo kraujo užkrėtimas ir kilnusis Liūtaširdis mirė nuo banalios gangrenos.

– Aga, – Pra sušlamino skaitomo laikraščio puslapiais.

– Na, o 18-ojo amžiaus avantiūristas, karo genijus švedų karalius Karolis XII-asis? 18-ojo amžiaus pradžioje jo kariuomenė Europoje darė ką norėjo: mušė mus, lietuvius, lenkus, saksus, rusus. Ir vis nerami dūšia – karo šlovės mat ieškojo – o nuniokojo kone pusę Europos ir net daugiau.

– Ir kas pašovė jį?

– Ogi kas žino. Įsivaizduok – nežymios norvegų pilies Fredriksteno apgultis 1718-aisiais – Karolis akimirkai kyšteli galvą iš priedangos ir – sudrimba, gavęs kulką į galvą. Dar vienas brakonierius, skriaudęs ilgaausius, sunaikintas. Jei ne ta kulka, kas žino – kiek karų dar būtų sukėlęs tas, aiškiai ne pilno proto Karolis?

– Taaaaip..., – Pranas pervertė dar vieną miesto dienraščio puslapį, bet jau nerado nieko įdomesnio. – Brakonieriai, sakai, slapta snaiperių draugija? Kažkas panašaus kaip tas užrašas Amerikoje, Kalifornijoje ant snaiperių mokyklos sienos – „Nužudyk vieną žmogų ir įbauginsi tūkstančius“?... Tokiom priemonėm jie tvarko ir mus?

– Žinai, man ilgai atrodė, jog tai net ne žmonės, o tiesiog toks gamtos dėsnis: tos kulkos, strėlės, plytgaliai atsiranda tarsi iš niekur, tarsi kokia gravitacija, kurios vieną minutę nematai, o kitą ji jau čia, žlegsi priešais sudužusios lėktuvo ar nukritusio lifto ar kokio užsimušėlio pavidalu...

– O kaip gi? Tik atvirkštinis – kiškių per daug prisiveisė, štai ir atlėkė mažutė kulka iš mažučio belgiško pistoleto.

– Hm, – numykė Rolis. Matyt, šio atvejo jis dar buvo nesvarstęs.

– Atlėkė iš 1910-ųjų pavyzdžio brauningo, jei tiksliau, – pridėjo Pranas. – Laikraščiai rašė – neseniai jį atrado pas kažkokį jėzuitą ir perdavė austrų muziejui.

– Koks skirtumas... Svarbu, kad tas vienintelis šūvis pradėjo tokią sumaištį... Žodžiu, prasidėjo kiškių medžioklė, ir medžioklė kaip reikiant, juk I-ajam pasauliniam žuvo 14 milijonų žmonių...

– Tu kavos gersi? – Pranas pagaliau sulankstė laikraštį ir nerūpestingai švystelėjo jį ant stalo.

– Ai, kad gal ne... Žinai, o mano senelis, juk gal bus sutikęs vieną iš jų, tos slaptosios snaiperių brolijos. Pasakojo man kartą.

– Žinai, o tu gal geriau liaukis su tais bandymais mesti rūkyti..., – atsargiai pastebėjo Pra. – Baisu, ką išdarinėja su žmogumi nikotino alkis. Man jau ausis skauda nuo tavo istorijų apie istoriją.

– Tai va, jis policininkų dirbo. Klaipėdos krašte, – Rolis tarsi negirdėjo. – 1939-ųjų kovą, atiduodant Klaipėdos kraštą vokiečiams, jis kaip tik patruliavo mieste, kai apžiūrėti atgauto Memelio atvyko pats Hitleris... Važinėjo gatvėmis atviru automobiliu. Na ir, vienu metu, mano seniokas lyg ir pamatė kažkokį blyksnį vienos iš palėpių lange. Garsą silpnutį išgirdo, tokį, lyg tolimą griaustinį.

Įsiveržia jis į tą palėpę, o ten – tipas, ilgšis, toks, nemalonaus žvilgsnio. Ramiausiai rūko, o prie sienos – šautuvas.

– Koks? – čia jau pagaliau susidomėjo ir Pranas.

– Kaip koks?.. Na, paprastas, vokiškas sakė, su optiniu taikikliu, šone tokia lyg įranta buvo...

– Aaa...Tai Mauzeris K98 greičiausiai, klasika, bet patikima klasika, – sumurmėjo Pra.

– Mano seniokas už revolverio, bet anas vienu šuoliu šast prie jo, per kojas ir paguldė. Nesimuistyk čia be reikalo, sako. O paklaustas kas toks bus, tik nusišiepė. Aš, sako, „uždeginėju laužus“ ir nusijuokė taip. Bjauriai taip. Yra, sako, laužų gesintojai, bet aš va – uždeginėju... Nueik į palėpę kitapus gatvės, sako, ten rasi žmogų, kuris vos neužgesino vieno laužo. O tas laužas liepsnos ryškiai, oi kaip ryškiai... Ir vėl juokias savo nemaloniu juoku.

Na, nuėjo, išsilaisvinęs iš pančių, maniškis vėliau į tą palėpę kitapus, žiūri – o ten guli dar vienas šaulys. Guli, sako, rankas atkėtojęs, o kaktoje skylė... Šautuvas dar vienas greta mėtosi, paraku atsiduoda – aiškiai bandė į fiurerį prisitaikyt. Bet pirmasis šaulys, matyt, buvo taiklesnis.

– O kaip atrodė tas pašautojo ginklas? – ūmai susidomėjo Pranas.

Rolandas susiraukė.

– O tu veltui kaktą darkai, – pridėjo Pra. – Iš ginklo juk daug galima spręsti apie žmogų.

– Ginklas... Na, minėjo, kad keistas toks: šautuvo ilgio, bet lyg su automato dėtuve šoviniams... Nei šis nei tas, žodžiu.

– Aha, matyt bus Tokarevo sistemos SVT 38 ar 40-dešimt, – sumurmėjo bendradarbis. – Na, pažangu, kaip tiems laikams, bet neefektyvu... Atvirai kalbant, toks, matyt, iš jo ir šaulys buvo, jei rinkosi automatinį šautuvą – tikram snaiperiui juk užtenka vieno vienintelio šūvio, o tuomet jau dėk į kojas.

– Taigi, save jie vadina laužų degiotojais ir užgesinėtojais, – tęsė Rolandas. – Nors ir painiai atrodo, bet...

Įsivaizduoji kiek gyvybių būtų išsaugota jei Hitlerį kas 1939-aisiais būtų užvertęs? O karo, matyt, jau reikėjo, gamta prašėsi atokvėpio nuo žmonių gausos, todėl vėl suveikė tas dėsnis, leidęs karaliauti nesveiko proto avantiūristui, užvirusiam kruviną košę, kuri nusinešė... Kiek ten žuvo II-ajam pasauliniam? 50 milijonų?..

– Tai čia toks, atvirkštinis variantas, kaip supratau. 1914-ais vieno žmogėno nužudymas žmonijai kainavo 14 milijonų gyvybių, o 1939-aisiais vienos gyvybės išsaugojimas kainavo jau...

– Taigi. Tik aš vis spėlioju, kas nužudė Kenedį 1961-aisiais. Veikiausiai ne laužų uždeginėtojai, juk tuomet būtų užkurtas toks atominis laužas, kad... O manai... Manai, mūsų kunigaikštis Vytautas, kad ir amžiuje, šiaip nuo arklio nukrito ir po dienos pasimirė?.. Cha!

Pro duris kyštelėjo galvą skyriaus viršininkas:

– Ei, poilsis baigėsi, vyručiai. Į budėjimą.

Jie abu niūriai pasikėlė – darbas išoriniam apsaugos žiede nuobodus, purvinas ir sunkus. Ypač, kai apsilanko TOKIE svečiai. Bliamba, net į darbą šįryt su dviračiu teko važiuoti: pusėje gatvių uždarytas eismas, o likusiose automobilių kamščiai...

Žmonių Rotušės aikštėje buvo pilna. Daugelis mojavo dryžuotaspalvėmis vėliavėlėmis, merginos spiegė, ant pakylos pagaliau išvydusios JĮ, garbingąjį svečią. Abu apsauginiai stovėjo nugara į pakylą, atidžiai dėbsodami į susirinkusius. Svečio kalba buvo trumpa, bet energinga. Jis kaip tik tarė žodžius „Jūsų priešai bus ir Amerikos priešai“, kai Rolis kumštelėjo Praną

– Žiūrėk, anava ten, stoge kažkas blykstelėjo...

Bet šis tik nustebęs žvelgė į storus debesis, iš kurių pasigirdo prislopintas griausmas.

– Girdėjai, perkūnija?...

Rolis, nustebęs gūžtelėjo pečiais.

– Tokiu metų laiku?...

Čia jie abu ūmai pastebėjo, kad aikštėje tvyro mirtina tyla. Po to pasigirdo pirmosios merginos klyksmas.

 
 




Copyright by Fantastika.lt team.
All rights reserved. 2003