Iš kitų pastaraisiais mėnesiais išleistų „Eridano“ knygų išskirčiau, pirmiausia, Andrejaus Valentinovo „Dezertyrą“, S. Lukjanenko „Genomą“ ir Gleno Kuko „Drakonas niekada nemiega“.

Pirmoji knyga – taip pat ilgai lauktas ukrainiečio A. Šmaljko (A. Valentinovas – kūrybinis slapyvardis) kriptoistorijos romanas, verstas į lietuvių k. dabar jau „ekseridaniečio“ G. K. Ivanicko.

„Dezertyras“ – nemirėliai Prancūzijos revoliucijos liepsnose

Akį vilioja jau puikus ir netipiškas knygos viršelis, kuriam panaudotas senovinis Prancūzijos revoliuciją vaizduojantis paveikslas, gal kiek stebina raidelė „F“ ant viršelio, skelbianti, jog tai – fantasy. Na, nesvarbu, lietuviai ne tokias leidėjų „išdaigas“ yra suvirškinę...

Apie knygos siužetą nepasakosiu, nes trumpą jo aprašymą galite rasti čia.

Knyga visokeriopai rekomenduotina visiems alternatyvių ir „slaptųjų“ arba „kripto“ istorijų mėgėjams. Simptomiška tik, kad kone kas antras lietuvis, perskaitęs ją, puola aiškintis kas gi ta kriptoistorija ir ginčytis, jog tai ne tai, kas turėtų būti kriptoistorija jo įsivaizdavimu..;)

Smurtas, seksas ir detektyvas kosmose (S. Lukjaneko „Genomas“)

„Genomas“, kiek žinau, vienas rusų labiausiai nemėgstamų S. Lukjanenko romanų (kas iš esmės reiškia tik tiek, jog tai tiesiog kuklesnių tiražų bestseleris), tačiau lietuviai jį perka labai gerai, tuo visiškai patvirtindami mintį, jog Lietuvoje šio autoriaus pavardė jau įgavusi gana nemažą svorį ir autoritetą.

Tuo tarpu man asmeniškai tai vienas mėgstamiausių Sergejaus romanų, toks kosminės operos/detektyvo mišinys.

Siužetas pakankamai nesudėtingas – ateities žmonija susiskirsčiusi į „specus“ ir natūralus, neįperkančius galimybės modifikuoti savo vaikų genus ir tuo šiems aprūpinti sotesnę ateitį.

Specai gi įgiję supermeniškų savybių, na, pvz.:

„– Aš specas. Mes praktiškai neturime išorinių skirtumų.

– O pakeičia daug ką?

– Pakankamai. Štai jei mes dabar rėžtumėmės į priešais atvažiuojantį sunkvežimį..., - sulig šiais Alekso žodžiais vairuotojas skubiai žvilgtelėjo į kelią ir net palietė vairą, – tai tave suplotų į blyną. Pernelyg didelė perkrova. O aš veikiausiai išgyvenčiau. Ir net išlipčiau iš mašinos savo kojomis.“

Knygoje rasite nemažai „literatūrinių pokštų“ – pvz., vienoje scenoje nesunkiai galima atpažinti žymiosios Lois McMaster Bujold ciklo herojus – intrigų meistrą Mailzą ir jo pusbrolį Aiveną, pabaigoje – reveransą A. Diumos „Trims muškietininkams“, nekalbant jau apie garsųjį Konan Doilio Šerloką Holmsą (ir daktarę Vatson, chi, chi..;)

Romane atiduota duoklė ir „oficialiam rusiškos fantastikos numirėliui“, žymiam fantastikos fanui ir leidyklos direktoriui Jurijui Semeckiui (Semeckį visokiausiais būdais savo kūriniuose yra nužudę V. Vasiljevas, N. Perumovas, A. Gromovas, O. Divovas ir kt. žymūs ar nelabai rusų fantastai – yra prietaras, jog jei žmogų, dar gyvą esant apšauksi mirusiu, vadinasi šis ilgai gyvens.. Kasmet, berods, net įteikiama „geriausio Semeckio nužudymo“ premija).

Kaip visada, Lukjanenko nevengia (draugiškai) pašiepti ir kaimynines valstybes, pvz., Ukrainą:

„Naujoji Ukraina turėjo keturis kosmodromus. Vienas, kaip ir dera, prie sostinės, miesto Mazepova Misto, du bekraštėse žaliosiose stepėse, kur ganėsi kiaulių mutančių: didžiulių, dramblio pavidalo būtybių, apaugusių metriniu aromatizuoto, praturtinto vitaminais lašinių sluoksniu, bandos. Aleksui teko ragauti įvairių vietinės kiaulienos rūšių, sukurtų gudragalvių genetikų, – ir lašinius, kurie, būdami žali, turėjo rūkytų skonį, ir saldžių, „šokoladinių“ lašinių, kuriuos pardavinėjo skardinėse.“

Ne mažiau kliuvo ir profesijoms:

„Visi žino, kad tardytojams, pilotams ir mokesčių inspektoriams genetiškai atimta galimybė mylėti.“

Neapsieita ir be skandalų – knygoje apstu smurto ir sekso scenų (pastarosios Lukjanenko nemėgėjams tapo dar vienu puikiu pretekstu kabinėtis dėl įtartinos rašytojo „meilės“ paaugliams).

Žodžiu, tai pakankamai lengvai skaitoma ir nepretenzinga, tačiau labai įdomi nuotykinė/kosminė fantastika.

G. Kuko niekad nemiegantis drakonas

Glenas Kukas (Glen Cook) labiausiai pasaulyje žinomas savo niūrios fantasy romanų ciklu „Juodoji gvardija“ (Black Company) (o taip pat ar ne mažiau įžymiu ironiško fantasy detektyvo ciklu „Garret“, apie seklio Garreto nuotykius), su kuria jau susipažino ir lietuviai – leidykla „Eridanas“ išleido šešias šio ciklo knygas, pastaruoju metu į lietuvių kalbą verčiama septintoji (Bleak Seasons, 1996).

Vis dėlto, nemažai rašytojo gerbėjų pirmiausia jį vertina kaip talentingą mokslinės fantastikos autorių, kurio romanas „Drakonas niekada nemiega“, matyt, teisėtai, daugelio  vadinamas geriausia Kuko knyga.

Parašytas dar tolimais 1988-aisiais, šis romanas vienas iš nedaugelio atstovauja beišmirštančiam Science Fiction „kosminės operos“ (Space opera) požanriui. Ir kokios „kosminės operos“! Romanas tarsi įkūnija visas geriausias šio požanrio savybes: gigantiškus (bet ne iki absurdo) kosminius mastus bei aršias kautynes, įmantrias intrigas ir sudėtingus veikėjų charakterius.

Taigi, prieš jus retas egzempliorius, kuriam šiais laikais prilygsta gal tik žymaus škotų fantasto I. Benkso (Iain Banks) sukurtas SF romanų ciklas „Kultūra“ (Culture).

Daugiau apie šį ir kitus fantastikos žanrus sužinosite perskaitę B. Angies „Traktatus apie klišes“, o taip pat "Wikipedia" enciklopedijoje.

Pačią apžvalgą rasite tinklapyje bernardinai.lt:

Puikus naujas O. Hakslio pasaulis

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla šiomis dienomis išleido SF klasiką – O. Hakslio (Aldous Huxley) romaną „Puikus naujas pasaulis“ (Brave New World).

Gana išsamią jos apžvalgą rasite „bernardinuose“.

Ką gi, smagu, jog pagaliau išleista ši garsi antiutopija, šypsnį kelia tik apžvalgos autoriaus pastangos aprašinėjant klasikinį SF romaną nė kartelio nepaminėti žanro pavadinimo....

Knygų naujienas parengė: Gedas

Jas aptarti galite čia.