Andrzej Sapkowski - Lietuvoje

Baltijos knygų mugė 2006: oficialios sutiktuvės

Į rašytojų kampelį lenkų magiškosios fantastikos (fantasy) legenda Andrzejus Sapkowskis (toliau A.S.) įėjo taip, lyg eitų į barą: visiškai laisvai, visiškai atsipalaidavęs. Jį, kaip rašytoją ir LDK bajorą susirinkusiems gerbėjams pristatė psichologas Jonas Rapalis. Be brolių ir seserų fantastų bei kelių kaip visada pasitaikiusių atsitiktinių liudininkų buvo net Lenkijos ambasadorius (kurio vedėjas vos nepristatė Lenkijos Liaudies Respublikos Ambasadoriumi), keletas žmonių iš Lenkų kultūros instituto – vienų iš šio susitikimo organizatorių, kukliai kamputyje įsitaisę leidyklos „Eridanas“ atstovai. Šiuo pristatymu ir pakvietimu drąsiai klausti vedėjo vaidmuo ir baigėsi. Kamuolys buvo permestas publikai, o ji – netruko save parodyti: iš pradžių pamažu, bet ilgainiui vis daugiau ir gausiau rašytojas buvo apibertas klausimais.

Susitikimas vyko linksmai ir sąmojingai: nesunku buvo suprasti, iš kur tiek daug humoro A. S. kūriniuose – nebuvo nė vieno klausimo, atsakymas į kurį žiūrovams nebūtų sukėlęs šypsenos (paklaustas, kada bus išleista paskutinė jo istorinės fantastinės trilogijos apie husitų karus (jau pasirodę romanai „Kvailių bokštas“ ir „Dievo kariai“) dalis, rašytojas atsakė, kad du mėnesiai po to, kai baigs ją rašyti. Autoriui vertėjavo darbuotoja iš Lenkų kultūros instituto ir, nors jos dėka susirinkusieji galėjo bendrauti su autoriumi, bet truputį kliūčių kėlė tai, kad vertėja visiškai nesigaudė fantastikoje kaip žanre, todėl kai kurie svečio pasisakymai buvo verčiami gana savotiškai. Paklaustas, kada vis dėlto atvyks į „Lituanikoną“, A.S. prisipažino, jog norėjo iškart atsakyti, jog tada, kai bus pakviestas, tačiau, kadangi jau buvo kviestas du kartus, tai patarė kviesti ir toliau – galbūt pasiseks. „Dorado“ prezidentas iškart jam įteikė trečiąjį pakvietimą.

Dauguma pateiktų klausimų buvo apie garsųjį „Raganių“: ar bus pratęsimas, ar ciklo veikėjai turi prototipus realiame pasaulyje ir t.t. Atsidusęs A.S. atsakė, jog net jau nežino kiek kartų šiuos klausimus girdėjo, ir kad jie jo nepalaužė tik dėl to, jog jis - profesionalas. Tada pridūrė, kad „Raganius“ baigtas, o realybėje prototipų nerasta, nes šaržu jis neužsiima, o tai kad naujojoje trilogijoje vienas iš veikėjų ir buvo pavadintas Brazausku, padaryta tik dėl to, kad šis vardas buvo geras pseudonimas, nes buvo norėta pabrėžti, jog jis kilęs iš tolimo pasaulio pakraščio, kaip Kinija ar Žemaitija. Paklaustas, ko palinkėtų „Raganių“ ekranizavusiam režisieriui, A.S. trumpam susimąstė ir galiausiai atsargiu tonu atsakė, jog nėra sadistas ir nori palinkėti viso ko geriausio, o taip pat kad visi režisieriai kartais paskaitytų knygas, kurias ekranizuoja ar tegul apie jas jiems kas nors papasakoja. Taip pat pridūrė, jog norėtų jiems pasakyti keletą žinomų žodžių lietuvių (!) kalba, bet to nedarys, nes salėje yra vaikų. Paklaustas, iš kur jam kyla tokios originalios mintys kaip, pvz., kova ant pačiūžų „Kregždutės Bokšte“, A.S. tepasakė, jog kai sukurta tiek daug įvairiausių situacijų ir epizodų, būti originaliu kūryboje darosi vis sunkiau, tačiau jis vadovaujasi sena rusų išmintimi „Visų neišdulk..., bet mėginti verta“. Vienam iš klausovų susidomėjus, kuo gi rašytojui toks juokingas lietuviškas žodis „Kalakutas, svečias atsakė: „O kam jis nejuokingas?“ Pasirodo, tam tereikia žinoti tik truputį lenkų kalbos vulgarybių. Bet, vėlgi, salėje būta vaikų. Buvo klausimų ir apie A.S. kūrybos perspektyvas šturmuojant anglosaksų kraštus (nes kontinentinė Europa jį jau žino). Gerbėjai buvo pradžiuginti žinia, jog jau ruošiamas „Raganiaus“ vertimas į anglų kalbą, tereiks tik galutinio parašo ant kontrakto. Apibendrindamas ilgą kelią į anglosaksišką rinką „Sapas“ sakė, kad dažnai sulaukdavo atsakymų, jog „savų eskimų ir taip turim, todėl mums nereikia negrų, rašančių apie pingvinus“.

Nebuvo apeitos ir Lietuvos leidėjams labai skaudžios temos (tuo galite įsitikinti nuėję į leidėjų erdvėlaivio virtualią priemenę – www.eridanas.lt) – tai, kad A.S. knygų viršeliai piešiami ne pagal knygų turinį, o pagal „fantasy kanonus“, t.y. ypač raumeningas vyriškis / ypač krūtinga moteriškė / kalavijas (šarvas, skydas, etc.) Šypsodamasis ir diplomatiškai A.S. atsakė, jog jis neturi teisės kištis į viršelių parinkimą, ir tiki, kad leidėjai geriau žino ką daro. Taip, jis suprantąs, kad Raganiui lemta būti tai Konanu, tai Ambero princu, bet ką darysi. Deja, kitų šalių leidėjai irgi ne geriau elgiasi. Gal ši jau ne kartą diskutuota ir špagų prilaužiusi tema būtų per daug neatkreipusi dėmesio, bet lyg tyčia viena pavėlavusi pokalbio dalyvė, ne iš fantastikos mėgėjų būrio, pagrindinių ir nuoseklių viršelių kritikų, dar kartą iškėlė šį klausimą ir pateikė griežtą verdiktą: „jūsų knygos vertos geresnių viršelių“. Išplaukė ir „J.R.R. Tolkieno mokinių“ pavadinimo klausimas – čia A.S. atsakė, kad nors ir nelaiko savęs didžiojo brito mokiniu, bet labai gerbia šį žmogų.

Susitikimas, kaip ir visi susitikimai, baigėsi autografų pasirašinėjimais ant knygų, kuo jo ištikimi gerbėjai ir pasinaudojo.

Jo kilnybė A. Sapkowskis, „Rudolfas“ ir fantastai

Bet fantastikos mėgėjams susitikimas tuo nesibaigė – mat rašytoją pakvietęs Lenkų kultūros institutas paliko jį vieną vakaroti, todėl svečias su džiaugsmu sutiko pasivaikščioti po Vilnių ir draugiškai išgerti alaus puikiame čekiško alaus restorane „Rudolfas“. Didįjį žygį A.S. ir pirmoji fantastų grupė pradėjo nuo Šventaragio slėnio. Keliaujant Gedimino prospektu jungėsi vis nauji ir nauji žmonės, suskubę į šį susitikimą, kad autorius net sunerimo – ar tik nesiruošiame surengti nesankcionuotos manifestacijos? Susėdus prie stalų ir pasiūlius jį pavaišinti alumi, A.S. džiugiai pacitavo Vėdryno žodžius: „neškite alų, kol nepasakysiu – vandens!“ Ir prasidėjo!

Skirtingai nuo daugelio „iš šono“ girdėtų atsiliepimų, rašytojas pasirodė esąs labai malonus, labai bendraujantis ir tuo pačiu neįkyriai savo vertę jaučiantis žmogus. Šįsyk be jokių užuolankų ar priverstinės diplomatijos linksmai ir šmaikščiai buvo aptartos ir įvairiausios leidybos, viršelių (A.S. gūžčiojo pečiais ir komentavo, kad nesupranta, kodėl leidėjai laiko skaitytojus idiotais ir mano, kad jie puls pirkti knygą tik tada, kai ant jos viršelio bus užlipdyta nuoga merga, koks nors konanas ar panašiai, bet, deja, į viršelių procesą jis negali kištis. Tačiau leidžiant naujausią husitų trilogijos knygą „Dievo kariai“ jis tiesiogiai paprašė, kad ant viršelio uždėtų vieno žymaus paveikslo reprodukciją. Aišku, pasijuokė ir iš rusiško „Kvailių bokšto“ leidimo viršelio su samurajais, „keistų“ anotacijų, nesusipratimų problemos (sužinojome, kad „Raganius“ yra išleistas net kažkuria iš Afrikos kalbų!), buvo aptarti ciklo herojų likimai, rašymo receptai („1 valanda kūrybinio darbo, 1000 – redagavimo“, į ką debiutuojanti rašytoja ir žinoma žurnalistė merihold sureagavo: „och, kad taip man!“), alaus rūšys, husitų karų įdomybės (beje, trečiojoje naujosios trilogijos knygoje aktyviai veiks lietuvių valdovai!)

Prakalbus apie fantastinės literatūros padėtį bendrai, pasidomėjus, kiek jis susipažinęs su dabartinės Rusijos ir Ukrainos rašytojų kūryba, A.S. atvirai pasakė: „jeigu ne aš – nebūtų nei Lukjanenko, nei visos tos naujosios rusakalbės fantastikos bangos. Būtent, kai pavyko perlaužti skaitytojo psichologiją čia, kad ir vietiniai gali rašyti geras bei populiarias knygas, tai tapo įmanoma“. Šis pastebėjimas labai susijęs su knygos „Likimo kalavijas“ istorija: kaip prisipažino autorius, idėjiškai ji savyje talpina net keletą romanų, bet kadangi tuo metu leidėjai bijojo rizikuoti „vietiniu vardu“, teko viską suspausti į vieną novelių romaną (tiesą sakant, jis laikomas bene geriausiu „Raganiaus“ ciklo romanu) ir įvyko stebuklas – „Likimo kalavijas“ perlipo 100 tūkst. tiražo ribą! „Ir tada aš pasakiau: „iki šiol laukiau aš, o dabar jūs palauksit!“ A.S. taip pat pasiguodė, kad Lenkijoje jau mokytojai ima barti mokinius, už tai, kad šie husitų karus pradeda mokytis pagal naująjį rašytojo ciklą („mes jų klausiam istorijos, o jie mums – Sapkowskį!!!“), bei pasididžiavo, jog yra taip puikiai išstudijavęs rašomos trilogijos laikotarpį ir istorijos šaltinius, jog jam gali pavydėti net kai kurie istorikai.

Į dažną klausimą, ypač rūpimą Tolkieno gerbėjams, kodėl jis taip nemėgsta elfų, A.S. atsakė, jog tai, kad jis nemėgsta elfų yra kažkoks nesusipratimas: tiesiog „Raganiuje“ elfai pastatyti į tokią gyvenimišką situaciją, kad jie negali būti kitokie. Apie Tolkieno ir Sapkowskio elfų kalbos skirtumus svečias paminėjo, jog savos elfų kalbos jis nesukūrė, tik keletą frazių. Prisipažino, kad jo „tikroji“ fantasto karjera prasidėjo nuo Tolkieno, kai pirmoji rašytojo žmona labai abejodama, ar patiks, apie 60-uosius metus pasiūlė paskaityti „Žiedų valdovą“. Buvo daug įvairiausių prisiminimų iš ilgos kūrybinės biografijos, pvz., kad ir toks, kad prieš pasirodant romanui „Ežero valdovė“ jis dalimis buvo pradėtas spausdinti viename žurnale. O šiame romane yra labai šmaikšti erotinė meilės scena bibliotekoje. Ir ką jūs manote? Lenkijos cenzūra uždraudė spausdinti ją žurnale: pornografija! A.S. kikeno: nei vieno keiksmažodžio, nei vieno medicininio organo pavadinimo. Viskas tik dėl štai kokios frazės: „Fringilja suriko. Raganius to negirdėjo, nes ji suglaudė kojas, uždengdama jo ausis“. Pornografija! Grįžta ir prie liūdnos „Raganiaus“ ekranizacijos lemties: pasirodo, režisierius filmą statė pagal komiksus, kurie buvo piešti nederinant su autoriumi. Būtent taip komiksuose atsirado pagal kažkokią Lenkijos asmenybę šaržuotas bardo personažas. Gi filmo kūrėjai susirado ją atitinkantį („tokį pat baisų“ - A.S.) aktorių. Taip ir filme atsirado Vėdrynas tiek pat priešingas prototipui knygoje, kaip ir lietuviško leidimo anotacija - turiniui.

Vis dėlto vienas iš vakaro pikų buvo tada, kai Jurijus įkalbėjo autorių papasakoti savo mėgstamiausią anekdotą. Jis truputį pasispyriojo, sakėsi, nenorįs, kad paskui jį išgirstų vaikai, milicininkai, na, nebent gaisrininkai, bet galiausiai papasakojo. O Gedas ne tik diskutavo apie įvairius istorinius husitų karų ir „Raganiaus“ rakursus, bet prašė autografų ant visų įmanomų daiktų (knygų, lankstinukų) ir trynė rankas, jog aukcionas šįmet „Lituanikone“ bus tikrai ypatingas!

Penketas nepaprasto susitikimo valandų prabėgo kaip viena, labai smagi, ir, deja, trumpa akimirka. Svečias taip ir neištarė „vandens“, bet užsakius penktąjį bokalą ryžtingai sustojo, pareiškęs, kad jam reiktų išsimiegoti. Vėliau, jau einant link mašinos, garsiai dainavo „Šumel kamyš, derevja gnulis’, ech, nočka temnaja byla!“ ir džiūgavo: “areštuos tai mane, bet kalti būsit jūs!“

Nieko keisto, kad daugelis, grįžę iš susitikimo, vėliau prisipažino: iki šiol negalime nekikenti ar bent nesišypsoti. Ir... Ponas Sapkowskis davė preliminarų sutikimą dėl atvykimo į kitų metų „Lituanikoną“. Na, o jeigu ne kitų, tai dar kitų. Kaip svečiui pakomentavo Gedas: „mūsų konventuose yra dvi pagrindinės mistinės temos: ar yra Marse gyvybė ir ar atvyks A. Sapkowskis“.

Pagal savo ir kitų dalyvių įspūdžius parašė Emilis (Lionheart) ir Justinas

Ir pora vaizdelių (paspaudę rasite daugiau):

Vilniaus fantastai, jų draugai ir Andrzej Sapkowski

Aktyviausias organizatorius - Gedas, mūsų svečias bei virš jų galvų pakibęs Likimo kalavijas!

P.S. Ir štai kokį laišką mes gavome iš Lenkų kultūros instituto:

Sveiki,

O jūs galite pasidalinti įspūdžiais forume