Sergej Lukjanenko
Juodraštis
Muitininkas. Galbūt kažkuo primenantis raktininkus iš ankstesnio Sergejaus Lukjanenko romano Spektras. Ne užkietėjęs kyšininkas ar parsidavėlis kontrabandininkų parankinis, bet (o kaipgi be šito) irgi nevengiantis pasinaudoti tarnybine padėtimi (o ar susilaikytumėt ir jūs, jei tektų muitininkauti tarp paralelinių pasaulių?). Toks naujojo Sergejaus Lukjanenko romano pagrindinis personažas iš pilko mums įprasto pasaulio kasdienybės savotiško trintuko pagalba išbrauktas Kirilas.
Jei anksčiau Sergejaus Lukjanenko vardas buvo savotišku kokybės etalonu, tai dabar jis jau seniai tapęs tiesiog prekės ženklu (o tai ne tas pat) ir tai, hm, jaučiasi. Daugelis dalykų, tiesa, išliko kaip buvę atsiversdamas Lukjano knygą dažniausiai žinai, ko galima laukti. Tai stiliaus lengvumas, įtrauklumas, nepaleidžiantis iki paskutinio puslapio. Ir negali sakyti, kad siužetas suregztas labai jau nenuspėjamai, bet kažkas, galbūt savotiška pasakojimo maniera, kai fantastiniame kūrinyje pasakojama ir apie visiems gerai pažįstamus dalykus, buitinius išgyvenimus (na, kad ir unitazo remontą) padaro jo kūrinius ganėtinai artimus:
Aš nusikamavau, jis pats nusikamavo... geri meistrai prietarą turi kol unitazas nepastatytas kaip reikiant, į tualetą eiti negalima. Užtat paskiau pirmiems juo pasinaudoti šventa jų teisė ir pareiga...
Bėda ta, kad už pasiektą šlovę Lukjanenko moka savo kainą jis jau seniai prarado teisę į klaidą, literatūrinę nesėkmę. Šimtai ir tūkstančiai pavyduolių nekantriai laukia kiekvienos naujos jo knygos, kad galėtų pusę lūpų piktdžiugiškai burbteli, jog Lukjanenko vis labiau nusivažiuoja... Leidėjai, panašu, rašytoją irgi įspraudę į kampą, griežtas kūrinių apimtis, laiko rėmus ir pan.
Todėl išbalansuoti ant lyno, kurio vienoje pusėje leidėjų reikalavimas (na, gal veikiau primygtinis prašymas) rašyti kuo universaliau, kad įtiktum kuo didesnei auditorijai, o kitoje noras rašyti savaip vien sau būdingu stiliumi... Taigi, išbalansuoti ant tokio lyno ganėtinai sunku ir, ko gero, abiejuose pernai metais parašytuose S. Lukjanenko romanuose (be Juodraščio tai dar buvo Paskutinė sargyba), kaip niekad anksčiau išryškėjo, pavadinkim jį, komercinis momentas. Teisę eksperimentuoti (t.y. rašyti tik savo malonumui), manyčiau, Lukjanenko pasiliko tik apsakymuose.
Dabar Lukjanas renčia tvirtus, užtikrintai komercinius, bet gal mažumėlę nublankusius romanus. Na, rašytojas profesionalas negali sau leisti rizikuoti, jam pakvailioti su stilium tolygu jums porą savaičių neiti į darbą rizikuojant o gal šefas nepastebės?..
Bet grįžkim prie Juodraščio.
Muitininkas Kirilas, vartų į paralelinius pasaulius saugotojas, patirs daugybę nuotykių bei netekčių, nors aiškių ir vienareikšmių pabaigų mėgėjai, tikriausiai, liks nuvilti. Labai jau akivaizdžiai rašytojas romano gale išpureną dirvą potencialiai antrajai Juodraščio daliai.
Bendrai kalbant apie knygą, šiek tiek ji man priminė ir Šalčio krantus pirmas šimtas romano puslapių tikrai labai stiprūs, parašyti kruopščiai ir, kaip sakoma, su meile. Aprašymas kaip blaškosi po miestą trintuku iš pasaulio trinamas Kirilas fantastiškas. Gi vėliau, kai susiduriame su anuo (anais) pasauliais įspūdžiai kiek priblėsta ir, bent jau man, ima ryškėti rašytojo skubotumas (nuovargis), kad ir paslėptas po ironijos kauke.
Stabtelkim, gal ties pora smagesnių kūrinio momentų. Tokių, kaip pusiau paslėpta Nokia reklama.
Tavo gi Nokia? Paimk mano įkroviklį, jie visi standartiniai. Sąskaitą už elektrą aš tau paskiau atsiųsiu. Kotia sukikeno.
Aš išsitraukiau telefoną, įjungiau tikrai patogu, kai įkroviklis tinka visiems modeliams...
...ar begėdiškai atviras, tačiau žaismingas pokalbis apie alų Obolonė:
- Klausyk, o kodėl tu visą laiką perki šitą alų?
- Man jų reklamos strategija patinka, - kreivai šyptelėjo Kotia. Įsivaizduoji, jie rašytojams fantastams siūlo minėti savo knygose Obolonės alų.
- Ir ką?
- Tai va, jeigu knygoje dešimt kartų bus pavartotas žodis Obolonė, tai autorius gaus premiją. Supranti?
- Taip paprastai? susižavėjau aš. Obolonė, Obolonė, Obolonė ir viskas?
Tokių baikų, daugelis , kurių, gal, suprantamos vien priklausantiems fantastikos mėgėjų cechui, knygoje ne viena. Manyčiau, tai tas pats metodas, kaip kad kokiam užsienio dainininkui, atvykus į Lietuvą pasisveikinti lietuviškai savotiškai sušildyti auditoriją, nuteikti ją palankiai autoriaus atžvilgiu. Štai, kad ir linksnis Miyazakio animacijos gerbėjams:
Tu vakar pas Kirilą buvai? Kokia dar Kikės pristatymo tarnyba? Ne, nesidomiu.
....arba, arkliška saviironijos dozė aprašant susitikimą su vienu tokiu Dmitrijum Melnikovu, kuris
...buvo retos profesijos žmogus. Jau maždaug dvidešimt metų jis rašė fantastiką ir jam šioje srityje, iš visko sprendžiant, sekėsi.
Arkliška, nes minėto retos herojaus aprašyme galima nesunkiai atpažinti, hm, kad ir patį Lukjanenko:
Aš visada įtariau, kad žmogus, kurio knygų herojai dantimis lanksto armatūrą, o betonines sienas išverčia vienu kojos spyriu, pats turėtų būti ne paties herojiškiausio stoto. Paaiškėjo, kad Melnikovas tikrai yra pusamžis, vidutinio ūgio ir vidutinio petingumo žmogus. Bet užtat su geroku pilvuku.
Dar daugiau, pilvūzas Melnikovas (Lukjanenko) turi įžūlumo paauklėti, paraginti būti labiau apsiskaičiusiems ir savo gerbėjus:
Pasakykit man, kaip galima įsikąsti vieną autorių ir skaityti tik jį? Net jeigu mane?
Na, o tikra juoko puota daugeliui fantastikos mėgėjų, bent kiek pažįstamų su dabartiniu Rusijos ir Ukrainos fantastikos rašytojų žvaigždynų, turėtų būti scena, kurioje Melnikovas svarsto, kaip situaciją, į kurią pakliuvo romano herojus, aprašytų koks rašytojas-fantastas.
Štai po fraze Jeigu aš būčiau Globačiovas, tai sugalvočiau, kad į Žemę braunasi ateiviai., nesunkiai atpažįstamas V. Golovačiovas, o po Zarovu (nors šį pseudonimą kadais naudojo ir pats Lukjanenko) , manyčiau slepiasi fantastikos rašytojas vaikams Vladislavas Krapivinas Ir jūsų dvasios tvirtybę bandytų kito pasaulio civilizacija ne tokia pikta, kaip Globačiovo, bet irgi negera.
Jeigu aš būčiau vyras ir žmona Inočenko čia, žinoma, turimi omeny ukrainiečių fantastai Sergejus ir Marina Djačenkos, o Jeigu būčiau Dromovas, tai žmonių ištrynimo epidemija prasidėtų staiga ir visame pasaulyje. be abejo, tai Aleksandras Gromovas.
Pokalbio su rašytoju fantastu pabaigoje nusivylusio pagrindinio herojaus padaryta išvada, jog Fantastai stebuklais tiki dar mažiau negu prostitutės meile., puikiausiai tiktų kokiam aforizmų rinkiniui.
Zenitą autoriaus ironija pasiekia, sakyčiau, tuomet, kai ties paslaptingomis durimis herojus pašaipiai svarsto, jog už tokių (durų) rašytojo Melnikovo kolegos, matyt, apgyvendintų pasaulius, ...kur raumeningi didvyriai pučia kovos ragus, sunkiu aštriu gelžgaliu baidydami piktas pabaisas.
Ką gi, herojus žengia pro tas duris ir gauna... Nei daugiau, nei mažiau , o lygiai tokių pat nuotykių virtinę, nes jau po kelių-keliolikos puslapių: Vieno širdyje buvo peilis, kitam nulaužtas kaklas, dar du aš perdūriau. Vieną, atrodo, kiaurai.
Kas dar krinta į akis skaitant romaną? Jau minėtas skaitytojo papirkinėjimas gyvenimiškom smulkmenom, kurios itin ryškios pirmojoje kūrinio pusėje (kai veiksmas dar vyksta mūsų pasaulyje). Kai kurios jų gana keistos (nuolatiniai pro šalį važiuojančių automobilių stabdymai matyt, Maskvai tai įprastas dalykas, it kas antras vairuotojas dirbtų taksistu kažkokia savotiška nelegali mūsų mikrūškių atmaina), kai kurios gerai atpažįstamos, pvz., apie valdiškas poliklinikas, pilnas ...kosėjančio jaunimo ir dejuojančių senučių. Jaunimui reikėjo nedarbingumo lapelių, senutėms bendravimo. Gydytis čia buvo verta tik tuo atveju, jeigu jūsų nedomino rezultatas.
Ir dar. Panašu, kad rašytojas seną taisyklę, jog skaitytoją privalai sudominti pirmais kūrinio puslapiais, pritaikė ir romano skyriams. Kiekvieno jų pradžia kelios pirmos pastraipos itin įdomios, tačiau neretai visai ne į temą, lyg būtų parašyta kažkada, kaip atskiros trumpos miniatiūros, kurios tik vėliau priklijuotos prie siužeto.
Vieno skyriaus pradžioje autorius aprašinėja prekybos centrų ypatumus (Normalus žmogus neis vidury nakties pirkti maisto milžiniškoje salėje), kitame svarsto apie pagalbos prašymo būdus (O įsakymą padėti ar teko kada nors gauti?), o trečiame mąsto kieno žudymas laikomas niekšingiausiu (Priimta manyti, kad pats niekšingiausias pasaulyje nusikaltimas yra vaikų žudymas. Senių žudymas kelia pasipiktinimą ir panieką, bet infernalinio siaubo jau nežadina. Į moterų žudynes žmonija taip pat žiūri labai nepalankiai...).
Skaityti tokius įvadus į skyrių ganėtinai įdomu, tačiau tas vyniojimas į vatą ir kiek erzina. Ypač jei po šių įžanginių pamokymų, pastebėjimų ar perdirbtų anekdotų, vėl reikia pasinerti į dosniai pažeriamas nuotykių virtines.
Apžvelgė: Gedas
Aptarti forume
|