Ką gi, tenka susitaikyti su mintim, kad knygų apžvalgos beviltiškai vėluoja (nebent kas nors už jas staiga pradėtų mokėti honorarus...J) Taigi, ką mums padovanojo 2004-ųjų sausis?

 

„Ne“ – arba pornografijos verslas 2060-siais

 

...o sausį, bent jau Rusijoje, manau, be didesnių abejonių „užgrobė“ mažutė „literatūrinė bomba“: S. Kuznecovo ir L. Goralik romanas „Ne“ (Net), kurį serijoje „Naujoji banga“ išleido „Amforos“ leidykla.

Kaip pastebėjo apžvalgininkė Jekaterina Vanšenkina, ši knyga daug kuo primena V. Gibsono ar B. Sterlingo stilių, nors formaliai prie kiberpanko (cyberpunk) ją priskirti sunkoka.

Čia labiau susikoncentruojama ties viena tema – ateities pornografijos, kuri „Ne“ pasaulyje tapusi vienu iš svarbiausių menų/verslų. Tai inspiravo nauja technologinė revoliucija – emocijas, pasirodo, įmanoma įrašinėti ir išsaugoti specialiose talpyklose (bionikai), taigi, panorėję „ateitiečiai“ gali mėgautis orgazmais, kuriuos kažkada išgyveno visai ne jie...

Ir kad tik orgazmais – pornografija, kaip ir dabar, susiskaidžiusi į legalią, abejotiną bei draustiną: vieniem juk pakanka „klasikinio“ sekso, o kitų ir prievartaujamos nepilnametės vaizdais nenustebinsi...

O teisėtvarkos pareigūnai slampinėja su „webkamerom“ akyse, diktofonais ausyse, sensoriniu davikliu xxxx vietoje bei distancinio valdymo pulteliu protiniame dantyje, be viso šito išoriškai sugebėdami atrodyti kaip maža nekalta mergaitė...

Tataigi – panašu, kad knygelėje apstu gan drastiškų scenų ir šis „patiekalas“ ganėtinai aštrus. Apie tai ir įspėju.

Beje, pasakojama, jog romanas pavadinimą „Ne“ gavo dėl ilgų ir sunkių autorių derybų su leidėjais, kurių metu abi pusės dažnai ir kategoriškai „svaidėsi“ būtent šiuo žodeliu.

Tiesa, autoriai: Sergejus Kuznecovas – detektyvų rašytojas ir Linor Goralik – kaip teigiama, viena talentingiausių šio meto rusų poečių, taigi, šis derinys daug ką pasako (ir paaiškina) apie patį romaną.

Pabaigai – keletas minčių (ir pagyrų) romanui iš žymios rusų fantastikos rašytojos Maks Frei (nežinau, gal reiktų rašyti Maksės Frėjos), kas jūsų laukia skaitant knygą:

„Užtai bus skausmas ir, žinoma, malonumas nuo patirto skausmo, būkite ramūs, romaną skaityti teks laikas nuo laiko viduje tiesiog klykiant ir niekas nebus nuskriaustas, niekas neišsisuks. Tai ne tuščia pagyra romano autoriams ir, juo labiau, ne priekaištas. Tiesiog fakto konstatavimas.“

Ir dar: „...Goralik ir Kuznecovo romanas - be kita ko, skambus kaip antausis „NE“ šviesiai pionieriškai rusiškos S&F praeičiai. Goralik ir Kuznecovas ne tik neįtikėtinai aukštai iškėlė tėvyninės fantastikos kartelę, jie tai daro kažkokiam visiškai kitam stadione, kur žanro kolegos dar net neįkėlė kojos.“

O čia rasite nedidelę ištrauką iš romano:

 

„Žmogus žmogui – katinas“

 

...netgi taip pareiškė leidykla „AST“, serijoje „Žvaigždžių labirintas“ išleisdama to pat pavadinimo rinkinį fantastinių apsakymų, vienaip ar kitaip susijusių su katėmis.

Tarp autorių – tokie, gana žinomi rašytojai, kaip A. Gromovas („Eridanas“ lietuviškai spėjo išleisti jau dvi labai neblogas jo knygas – „Lemingo metai“ ir „Tūkstantis ir viena diena“, o pats autorius, berods, pripažintas geriausiu užsienio fantastikos rašytoju Lietuvoje 2003-siais), parašęs apsakymą intriguojančiu pavadinimu: „Storas, tingus, mirtinai pavojingas“. Taip pat – S. Lukjanenko („Pirk katiną“), E. Lukinas („Gelbėtojas“), L. Kudriavcevas („Katino gimtadienis“), J. Burkin („Laukinis padaras iš laukinio miško“) ir kt. Iš viso 20 autorių, su tiek pat apsakymų (tiesa, yra ir apysakų bei net vienas scenarijus), dauguma kurių parašyti specialiai šiam rinkiniui.

Anot rinkinio sudarytojo, žymaus rusų fantasto A. Sinicyno, katės visada kiek žavėjo, kiek baugino žmones, sugebėdamos suderinti prieraišumą šeimininkams su neįtikėtina savimeile ir laisvės, savarankiškumo bei savo vertės pojūčiais.

Literatūroje katės (-inai) paliko gan žymų pėdsaką – užtenka prisiminti L. Kerolio Češyro katiną ar Bulgakovo Begemotą, mėgusį taisyti virdulius (o aš pridėčiau dar A. Sapkovskio katiną iš apsakymo „Auksinis vidudienis“) arba R. Heinleino Pitą (dar vadinamą Petronijum Arbitru, knyga „Durys į vasarą", lietuviškai išleista „Zenito“ serijoje) ir t.t.

Beje, sudarytojas pasakoja, kad rinkinio idėja kilo trims fantastikos rašytojams (tarp kurių buvo pats Sinicynas ir V. Vasiljevas), keliaujant po Krymą. Vakarieniaudami Jaltos pajūrio lauko kavinėje rašytojai plepėjo apie šį bei tą, bet pokalbis netikėtai nutrūko – prie jų staliuko tupėjo katinas ir žiūrėjo tokiom akim, jog „...mes akimirksniu suvokėme – tai kitos civilizacijos atstovas, atvykęs nustatyti žemiečių turimą gėrio laipsnį. Ir jei mes jo nedelsiant nepamaitinsim – prasidės Įsiveržimas.“

Ir dar vienas „beje“ – keista, bet pažvelgus į pavadinimus – tik katinai. Negi katės liko nuskriaustos?..

 

„Tūkstantis ir viena diena“ arba moterys valdo

 

...Kad jau prisiminiau Gromovą, nesusilaikysiu neparekomendavęs ir šio autoriaus „šviežienos“ lietuviškai – „Eridanas“ ką tik išleido Aleksandro romaną „Tūkstantis ir viena diena“.

Puikus, įtraukiantis „užkandis“ laisvalaikiui – aptikusios savyje gebėjimą teleportuotis minties jėga, moterys akimirksniu užvaldo pasaulį, o vargšams negabiems vyrams atima net teisę vadintis „žmogumi“...

Tačiau kas gi čia – vos saulės sistemos pakraštyje prasideda mįslingi konfliktai, vyrai akimirksniu prisimenami. Antra vertus – ko čia džiaugtis – prisimenami tik kaip patrankų mėsa...

 

 

 

 

 

Sargyba bet kuriam paros metui (S. Lukjanenko „Sutemų sargyba“)

 

Nors S. Lukjanenko romanai „Dienos sargyba“, „Nakties sargyba“ (kartu su V. Vasiljevu) Rusijoje jau seniai tapo klasika (pagal kurią kuriami ir filmai) bei bestseleriais, lietuviškai abi knygas galim perskaityti tik dabar. Žinoma, gerai, kad NORS dabar – atrodo, „Eridanui“ pagaliau pavyko lietuvių skaitytojus pripratinti prie minties, kad ir Rusijoje rašoma padori, kartais gal net geresnė nei Vakaruose, fantastika.

Tiesa, man kiek mįslė, kodėl „Eridanas“ abi knygas išleido (na gerai, „Dienos sargybos“ dar neišleido, bet tuoj tuoj bus) pažymėjęs raidele „F“ (t.y. fantasy), nors, aišku, paklaustas – „o negi reikėjo pažymėti „SF“ (science fiction)?" – negalėčiau tvirtai atrėžti „reikėjo“. Čia, matyt, bus toks atvejis, kai žanrą lengviausiai įvardinti vienu žodžiu – fantastika, nesiveliant į madingus terminus, kaip „science fantasy“. (Jau parašęs šiuos sakinius, perskaičiau interviu su Lujanenko – ten šios knygos įvardijamos kaip fantastinis detektyvas. Matyt, tai ir bus tiksliausia.)

Taigi, grįžtant prie pradinės minties – kol Lietuvoje leidžiama klasika, Lukjanenko nudžiugino savo išsikankinusius fanus trečia „...sargybų“ dalimi. Atsiliepimai daugiausia teigiami, žodžiu, kam patiko pirmosios dvi knygos, drąsiai gali mėgautis ir trečia. Mano gi požiūris į „...sargybas“ ganėtinai ramus – neblogai, perskaityti verta, bet...Bet kiekvienam savo, anot romėnų.

Siužeto šįsyk gal nenagrinėsiu, pacituosiu tik vieną tokį rusų apžvalgininką, pasivadinusį tiesiog „Petroo“: „Jei „Nakties...“ ir „Dienos sargyba“ buvo veikiau koviniai, besiblaškantys tarp detektyvinės intrigos ir gatvių susirėmimų, panaudojant „fire-ball-us“, tai „Sutemų sargyba“, priešingai, panašėja į detektyvą, turintį kovinės fantasy elementų. Banalus aiškinimasis, kas stipresnis ir magai-smogikai Lukjanenko pakyrėjo, jis trokšta protų dvikovos ir klasikinio „Kas nužudė?“.

Asmeniškai man įdomiausia, ką Lukjanenko darys su interneto piratais, kuriems neseniai paskelbė karą ir grasino užsiundyti advokatais. Užsiundyti yra ką: visa knyga sėkmingai „nupiratinta“ ir negailintys savo akių gali ją nesunkiai surasti...kažkur internete. J Tad piktavaliai vagys grasinimų neišsigando, o laikas parodys, ar Lukjanenko tuščiai svaidėsi žodžiais.

Pabaigai – pora nuorodų:

interviu su pačiu autoriumi

...ir kiek išsamesnis minėto Petroo atsiliepimas apie romaną: