XXIcentury
Kontaktiniai lęšiai
Žodžiu, viskas buvo tiesiog puiku, nuo lubų išvingiavęs laidas už kaklo laikė vyriausiąjį komplekso proto guzą, o po jo kojomis degė laužas, apie kurį šokinėjo jo visi trys padėjėjai ir šoko lietaus išsaukimo šokį. Kabinete tvyrojo svylančių skyriaus viršininko batų kvapas, pranašaujantis liūtį. Ir ši – prasidėjo.
Vyriškis baltu chalatu stebėjo sudėtingomis grafikų juostomis išvagotą ekraną. Mirksėjo, raukėsi, tačiau niekaip nesuprato.
– Parametrai išeina iš už grafiko!, – sušuko jis gergždžiančiu balsu.
– Spausk zoom out.
Jis susigėdęs nutilo akimirkai. Šiandieną jam viskas krito iš rankų. Na, tiksliau, iš ekrano, skaičiai tarsi plaukiojo, grafikas siūbavo, o pelės žymeklio (kuris turėjo atrodyti kaip plona juoda pelė, mat balta rodyklė varydavo depresiją nuo monotonijos) apskritai nebuvo ekrane. Šūktelėjo per salę:
– Viskas gerai, ačiū! Grafikai kertasi ties 532 ir -3!
Susimąstė – ar gerai pasakė. Matyt – gerai, nes nebuvo nei pykčio, nei nustebimo, tiesiog kortelėje praeinantis vyresnysis gražiais rusvais verstos odos batais su juodais padais, pasižymėjo kažką ir nieko nesakė.
– Ar tikrai -3? Tu absoliučiai įsitikinęs? Kai skaičius turi būt panašesnis, žinoma, grubiai skaičiuojant, į 5 ar net penkiolika? Ai, sakai, kad nuskaitė nuo simuliacijos. Parodykit man tą popierių. Ačiū. Matau, matau. Penki trys du ir minus trys. Na, jūs viršininkas… Taip. Taip. Ne. Mhm. Aha. Gerai. Atsiprašau. Žinoma. Išsiunčiau. Atvyksta.
Kaukė sirena. Garsiai, kurtinančiai, žmonės lakstė susiėmė už ausų, šiek tiek prasižioję. Dunkstelėjo dar kartą. Paskui – garsiau, tarsi būtų šaudę iš senovinės patrankos. Nenutildamas plyšojo viršininko balsas, sustiprintas garsiakalbių, bandantis perrėkti ir trenksmus, ir sireną:
– Vertėją į sektorių 11D, vertėją į sektorių 11D, vertėją…
– „Taigi, kaip jūs suprantate, jūsų 532 faktorių palyginus su visatos Kvatrtbico normatyvu, sužinojome, kad jis ne tik netelpa į prognozuotus rėmus, tačiau ir viršija Kvartbico normatyvą būdamas neigiamoje skalėje, todėl išreiškiame užuojautą jūsų rasei ir gailimės, jog jums pritrūko tik trejeto punktų“. Kodėl taip spoksai? Čia jis man taip pasakė. Aš verčiu, liepėt versti – verčiu. Ką jam sakyt? Ne, aš irgi nežinau Kvatrbitso normatyvo. Kvartbico, ar Kvatrtbico?
Sužviegė humaniškas signalas, reguliuojantis Kvarbtico nuokrypį. Stojo tyla. Neilgam.
Vyriškis baltu chalatu rodė keistus gestus, mojavo rankomis, stovėdamas ant rašomojo stalo basomis. Aplink jį rinkosi minia. Baltas chalatas – buvo angeliškos apraiškos simbolis, būtybė – atsiusta iš aukščiau, matantis pasaulį dieviškosiomis akimis. Kvepėjo verstos odos batais. Visi norėjo gerti. Reikėjo lietaus. Po akimirkos, viskas buvo tiesiog puiku.
Kaukė priešgaisrinė sirena, paspringusi juodais viršininko puspadžių dūmais.
Dar juodesnis peliukas uodega krapštė trejetą.
