Saulius Karklas
Neįveikiami skirtumai
Styvas rūkė ir žiūrėjo į žvaigždes. Aukštai kalnuose jos buvo ryškios ir jų buvo daug. Batu primygęs nuorūką, patraukė į valdymo centrą. Tamsoje parabolinių antenų gaubtai buvo panašūs į milžinus. Sustingusius ir besiklausančius žvaigždžių.
Užsidaręs budinčio techniko pulte, Styvas įsitaisė krėsle. Pagarsino iš garsiakalbio sklindančius ūžesius, užkėlė kojas ant stalo ir užsimerkė. Dviem kilometrais žemiau jo laukia Sintija. Pats sau pažadėjo, kad rytojaus naktis bus gerokai jaukesnė.
Staiga pakito foninis garsiakalbio triukšmas. Girnų grumėjimas ir garvežio švilpukas.
– Alio, girdi mane?
Balsas buvo žmogiškas ir kiek prislopintas.
Styvas susiraukė ir ranka siektelėjo mikrofono.
– Dar vienas gudrutis. Šaunuoli, nešdinkis iš eterio.
Traškesys ir cypavimai.
– Negaliu, – pasigirdo atsakymas.
– Kaip tai?
– Kad išsinešdintum iš eterio, privalai palikti visatos ribas, – paaiškino įsibrovėlis.
– Vyruti, pradedi mane erzinti.
– Neerzinu. Vienas slaptų visatos komponentų yra eteris, tai parašyta Spindulingojo apreiškime.
– Tu iš viduramžių? – Styvas gurkštelėjo atšalusios arbatos. – Gana taukšt niekus ir teršt dažnį. Suknistas trumpabangininkas. Gesink kalėdų eglutę, noriu klausytis žvaigždžių.
– Bet aš ir esu iš žvaigždžių.
– Mulkis tu.
Alkūne užkliudęs terminalo pelę, Styvas panaikino užsklandą, įsižiebė ekranas. Specializuotos programos lauke mirksėjo užrašas “išorinis signalas”. Greta skaičiai ir kreivės. Anot kompiuterio, pašnekovas sėdėjo kažkur Didžiąjame Magelano Debesyje.
Styvas pašoko ir puolė prie įrangos. Įrašyt ir užfiksuoti. Sekti ir sustiprint signalą, kad nedingtų ryšys. Bespaudant mygtukus neapleido jausmas, kad kažkas iš jo tyčiojasi. Taip, Alenas ramiai galėjo įdiegt simuliacinę programą, o dabar kikena greta to, kuris su juo kalbasi.
– Šalia manęs nėra jokio Aleno. Tik Ogas.
– Šūdas, – išsprūdo Styvui. – Aš samprotavau balsu?
– Apie Aleną – ne. Nusiramink.
Styvui kažkodėl atrodė, kad pašnekovo balse girdisi linksmos gaidelės. Neabejotinai tyčiojasi kažkas iš pažįstamų. Magelano Debesis, kurgi ne. Žmogaus balsu ir dar pašnibždom.
– Mokiausi jūsų kalbos ir intonacijų ne vieną ciklą. O šnabždu dėl to, kad nepažadinčiau Ogo, jis tikras niurgzlys.
Styvo žandikaulis atvipo. Iš tiesų skaito mintis! Puodukas atsidūrė ant grindų ir sudužo. Ant kelnių liko arbatos dėmės.
– Velnias.
– Aš ne velnias. Aš – Efas 144.
– Kas tu toks?
– Negaliu pasakot, mane seka. Aš beveik toks pat kaip ir tu. Klausausi pranešimų iš žvaigždžių. Tiesa, skirtingai nei tu, dažnai matau ir vaizdą. Šiuo atžvilgiu jūsų planeta labai įdomi.
– Matai mane?
– Ne, bet labai mėgstu jūsiškius filmus.
– Kokius?
– Tuos trumpus ir informatyvius. Holidays are coming… Raudonas furgonas ir daugybė lempučių. Arba tas, kur “pirkite garinę keptuvę”. Puikūs filmai. Praktiškumo viršūnė. Pas mus šie šedevrai būtų įvertinti.
– Tau patinka koka-kolos ir virtuvės rakandų reklamos? O kaip – tikrieji filmai į kuriuos įsiterpia šie “šedevrai”?
– Tie labai chaotiški ir nuobodūs. Jokios precizikos ir praktiškumo, – kiek pagalvojęs atsakė Efas 144.
Styvas kilstelėjo antakius, štai ir pirmieji civilizacijų skirtumai.
– Klausyk, kol nepabudo Ogas norėjau paklaust, kaip jums pavyko sužinot Didžiąją Paslaptį?
– Kokią?
Efas kiek padelsė, bet ryžosi:
– 42-iejų.
– A, šitai, – Styvas šyptelėjo – iš knygos.
– Ji visiems prieinama?
– Taip.
Kažkur Magelano Debesyje sėdintis sutvėrimas žagtelėjo.
– Ir kaip jūs galit gyvent su šiuo žinojimu? Neatslinko chaosas ir karai?
– O ko mums negyvent, – Styvas prisiminė Sintiją ir mintimis jai pasiuntė bučinį. – Tie, kas sužino apie “42”, pasijuokia ir tiek. Be to, karai pas mus ir taip nuolat vyksta.
– Viskas kaip ir pranašavo Spindulingasis, – aiktelėjo Efas.
– Ką tuo nori pasakyt?
– Nieko, paaiškint negaliu, mane stebi Akis.
– Tai kodėl su manim kalbi?
– Todėl, kad nuobodu.
Iš garsiakalbio pasigirdo kvaksėjimas.
– Man jau metas, pabalo Ogo pagurklis, jis tuoj pabus.
– Palauk, tai viskas? Dar su manim susisieksi?
Kosmoso dykrų ūžesys ir blerbimas.
– Kelinti pas jus metai? – tyliai paklausė Efas.
– 2010-ieji
– Kaip? Ne 2013-ieji?
– Kodėl būtent 2013-ti?
– Todėl, kad jie eina po 2012-ų.
– Kad ir kaip keistai skambėtų, neįžvelgiu loginio ryšio.
– 2012-aisiais jūsų planetos laukia…
– Apokalipsė, – Styvas nusijuokė. – Žinom ir nekantriai laukiam
– Žinot ir laukiat?
– Sena majų pranašystė ir pasibaigsiantis kalendorius. Dar viena nesąmonė.
– Tai ne nesąmonė.
Styvo nugara pašiurpo, ėmė veržti apykaklė.
– Kas mums nutiks?
Tyla, paskui:
– Jūsų planetą užpuls mūsų Ogonas – pasaulių grobikas. Maniau, kad jau užpuolė ir tu “pajungtasis” vergas su kuriuo kalbėt nedraudžiama.
– Reikėjo spoksot ne mūsiškes reklamas, bet naujienų laidas, nebūtum supainiojęs metų, – karčiai pastebėjo Styvas.
– Jos tokios neįdomios. Rodos, prisidirbau.
– Kodėl mus pulsit?
– Jūs žinot Didžiąją Paslaptį.
– Kur tik pasisuksi, vieni pamišėliai, – sumurmėjo Styvas ir nutraukė ryšį.
Išėjęs į nakties šaltuką, išsitraukė cigaretę. Virš galvos tebespingsojo žvaigždės. Jų mirgėjimas žadėjo šiurpias permainas.
