Jumza
KALTAS
Buvau išsigandęs. Susigūžęs. Maniausi, kaltas be kaltės.
Panašus jausmas apima, kai tvarkytojai sustabdo skubantį gatve ir paprašo DNR, kaip jie sako, „prevenciniam patikrinimui“. Spjauni į tą pakištą indą iš visų plaučių ir žiūrėdamas, kaip jie su savo aparačiuku narsto tavo asmenybę, galvoji apie rūgštim virstančias seiles. Ir ne iš keršto. Juolab ne iš kaltės. Nieko gi nepadarei. Tik ėjai, skubėjai, gal kam ir per smarkiai užmosikavai, gal kertant gatvę jau buvo nutilusi leidimo melodija, gal iš kuprinės laša gaivusis vanduo, gal… Prigalvoji tokių „gal“ visokių visokiausių, nors širdy jautiesi teisus, bet tie su savo aparačiukais ir prevencijomis verčia tave archaišku papročiu belsti tris kart į sieną ir šaukti „esu kaltas, esu kaltas“.
Tokia neapčiuopiama kalte kvėpuodamas stebeilijausi į kitame stalo gale išsiskėtusį tvarkytoją žmogų. Šis gudriai šypsojosi ir palinkęs per stalą dėstė:
– Ramiai. Viskas bus gerai. Aš – Vygis. Bėda, aišku, ta, kad ir odis turi dalyvauti – tokia tvarka, kai tyrimas dėl kokio jų mirusio.
Mane pamalonino, kad tvarkytojas odelivaną niekinančiai pavadino odžiu. Čia kaip žmogų su kyborgine galūne vadinti kibiru. Bet tai nedaug gelbėjo. Nežinia darė savo.
– Viskas dėl tavo kaimyno. Jau buvusio. Hm,- vyriokas pakraipė lūpas.- Nepasakysiu vardo, reiks dar kart bylą pakelti. Tikriausiai girdėjai, kad anas išskrido iš savo butelio ir tėšktelėjos amžiams. Tai padarysim formalią apklausą ir atia. Dokumentaliai būsi liudytojas. Ok?
Linktelėjau ir lengviau atsikvėpiau. Šis tas paaiškėjo. Apie tą atsitikimą buvau girdėjęs ir dar tikrai nepamiršęs. Praėjo gal gera savaitė, ne daugiau. Net žinojau to odelivano vardą – Hardhargis, o kartą net pamintijau, kad, ar ne tą naktį per sapnus tariausi girdėjęs krintančio šauksmo garsą. Hardhargis gyveno mano kaimynystėje, tame pačiame kilometriniame dangoraižyje, iškart už mano miegamojo sienos prasidėjo jo valdos. Kaimynas kaip ir visi jo rasės atstovai bujodavo naktimis, tai susitikdavome retai.
Tvarkytojas Vygis pakilo nuo stalo ir davė paskutinius patarimus:
– Mūsų odis baisiai smalsus ir linkęs į išvedžiojimus, tai jam stenkis atsakinėti trumpai, be išvedžiojimų, o tai neužteks laiko iki darbo pabaigos. Patikėk, aš tai jau esu patyręs. Ir, kad nepakibtum, kur nereikia, jei jau įtarsi kokią klastą, žiūrėk į mane – duosiu ženklą akimis, galvą ar pirštais. Ok?
Nelaukdamas atsakymo dar nuo durų mestelėjo:
– Jei ką, mudu nesikalbėjome,- ir paliko mane vieną.
Netrukus grįžo kartu su tvarkytojo uniforma apsivilkusiu odelivanu, kurio surukusi oda rodė, jog dienos režimas jam ne į naudą. Abu pasilabino ir prisistatė:
– Vygis Randuolis.
– Ir Pardpargis.
– Juomis Lakeinas,- savo ruožtu pasisakiau ir aš.
Tvarkytojai įsitaisė priešais mane ir ėmė darbuotis su kažkokia informacija stalviršio planšetėje.
– Gerai,- tylą nutraukė Vygis,- nuo šiol visas mūsų pokalbis įrašinėjamas, taip pat viso pokalbio metu bus skenuojami ir įrašomi Jūsų kūno judesiai.
Susitraukiau, lyg tikėdamasis pajusti kūną rėžiančius spindulius, bet nieko ypatingo neatsitiko, tik apklausų kambaryje kiek pritemo.
– Jus, Juomi Lakeinai, pakvietėme kaip liudytoją apklausai,- tęsė Vygis,- Mes, tyrėjai Vygis Randuolis ir Pardpargis, tiriame bylą pavadinimu „Hardhargis 2102-04-24“, tai yra – dėl asmens Hardhargio mirties. Kadangi Hardhargis ne žmogus, o odelivanas, pagal Bendrojo įstatymo trečiąjį reglamentą bylos aplinkybių tyrime privalo dalyvauti abiejų rasių tvarkytojai. Odelivano rasę atstovauja odelivanas Pardpargis, žmonių – Vygis Randuolis. Juomi Lakeinai, ar prisiekiate šios apklausos metu sakyti tiesą ir tik tiesą?
Patylėjęs kiek per ilgą akimirką, nes bandžiau pasirinkti tarp ant liežuvio galo kabančių „taip“ ir „prisiekiu“, išveblenau:
– Taip. Prisiekiu.
– Tvarkoj. Dabar Jums parodysime viešą įrašą, kuriame užfiksuotos paskutinės Hardhargio gyvenimo akimirkos.
Stalviršis prie manęs nušvito ir ėmė rodyti vaizdą: į balkoną išsvirduliuoja odelivanas ir lyg girtas verčiasi per turėklus. Keliolika aukštų dar matėsi tolstantis į bedugnę. Ir viskas – Hardgarhio nebėra. Nusipurčiau. Keistai klaikus vaizdas žiūrėti dokumentinę savižudybę.
– Taigi,- pradėjo Vygis,- Ką galite papasakoti apie šį nutikimą?
– Aš aš…- sumikčiojau ir skėstelėjau rankomis.- Nežinau. Jis… na, buvo kaimynas.
– Gerai, kad būtų išlaikytume nuoseklumą užduosime konkrečius klausimus. Pradėsime nuo standartinių: ar pažinojote žuvusįjį?
– Na, taip,- suglumau.- Gi sakiau – jis buvo kaimynas.
– Kada susipažinote su Hardhargiu?- tesė tardymą Vygis.
– Mm, tiksliai nepasakysiu. Kažkur prieš porą metų gal. Anksčiau aš gyvenau kitur, tai kai atsikrausčiau į Hardhargio kaimynystę, šis jau ten gyveno. O pamačiau pirmą kartą, matyt, per kasmetinį dvidešimt trečiojo aukšto gyventojų susirinkimą.
– Kokie santykiai jus siejo Hardhargiu? Ar dažnai matydavotės? Ar bendravote artimai? Ar lankydavotės vienas pas kitą ir panašiai?
– Na, ne. Ne,- kvailas klausimas, nebuvau girdėjęs, kad odžiai artimai draugautų su žmonėmis.- Tiesiog, pasisveikindavome prasilenkiant, persimesdavome standartinėm mandagumo frazėm ir tiek. Kartu nesilinksmindavom ar megalenktynių nestebėdavom, o ir gyvenimo ritmai mūsų, kaip ir visų naktinėjančių odelivanų, nesutapo.
Atsakinėjau spoksodamas į Vygį, kuris man kalbant lėtai kinkavo galvą. Lyg užtikrindamas, kad viskas puiku, lyg sakydamas „taip ir toliau“. Tvarkytojas Pardpargis, rodos, nuobodžiavo, atsainiai kažką skaitinėjo, nuduodamas, kad visa tai jam nė kiek nerūpi.
– Kada paskutinį kartą matėte Hardhargį?- tesė Vygis.
– Oi, nežinau. Jau tiek laiko praėjo. Ta prasme nedaug, bet tiksliai nepasakysiu. Gal dvi, tris… na tikrai mačiau savaitė prieš mirtį. Matot man darbo grafikas yra toks, kad namo grįžtu tik apytamsiu, kai ogiai tik…- Vygis išgąstingai plėtė akis ir pašnairavo į kolegą.- Oi, atsiprašau – išsprūdo. Norėjau pasakyti, kai odelivanai tik įprastai vyksta į darbą, tai su Harhargiu labai dažnai prasilenkdavome, bet tai būdavo tik prasilenkimas – pasilabindavome ir tiek,- skėstelėjau rankomis ir pakartojau.- Ir tiek.
Išpylęs staigus prakaitas pagreitino pulsą. Nors odelivanas, rodės, visai nesureagavo į mano leptelėjimą, už kurį, tikrai žinojau, jokiais įstatymais nebaudžiama, bet atmosfera lyg prisikaupė mano išleisto nuodo. Ir odelivano oda lyg įgavo kažkokio keisto atspalvio. O gal tik mano nervai žadino vaizduotę.
Vygis krenkštelėjo į delną, pakraipė lūpas ir vėl traukė klausimus: ar mirties dieną mačiau Hardhargį, gal pastebėjau kažką neįprasto jo elgesyje; kodėl, mano manymu, taip pasielgė; ar nemanau, jog tai nužudymas, o ne savižudybė ir panašiai. Širdis sulig kiekvienu klausimu rimo ir, kai Vygis pareiškė, kad daugiau klausimų neturi, lengvai atsikvėpiau, nes visas šis reikalas man kirbėjo kažkokia sąmokslo teorija. Matyt, taip jaučiasi kiekvienas pilkas asmuo, prieš savo valią įtrauktas į kitų problemas. Vygis ėmė kažką maigyti kompiuteryje, skendau mintyse, buvau visai pamiršęs Vygio perspėjimą prieš apklausą, tad net susipurčiau prabilus kitam tvarkytojui.
– Tai toks paprastas pasaulis Jums atrodo? O man šviečiasi kitaip. Ir ne todėl, kad aš kitokio sudėjimo, organikos, naudoju jūsiškės kalbos moduliatorių, matau aplinką kitomis bangomis,- jis kalbėjo, bet jo kūnas išliko akmeninis, tik galūnė nesustojo virš stalviršio.- Aš geriau žinau, kaip mes, odelivanai, sustatyti. Nors Vygis atliko savo darbą nepriekaištingai, jis tik dirbo, o aš konstruoju smegenyse begalę galimų variacijų, atsižvelgiu į man akivaizdžius, o jums, žmonėms, nematomus faktus. Nenoriu moralizuoti, bet galiu drąsiai pareikšti, kad net per porą šimtų metų po Kontakto statistinis žemietis nepažengė toliau savo urvo sienų: kiekvienas gali paprunkštauti, kaip žiniasklaida linksmina pikantiška informacija apie mus. Tai, žiūrėk, koks odelivanas sustabdė megapolio judriausios gatvės eismą, nes užmigo vidury pėsčiųjų perėjos, arba, kad mums pavojingas paprasčiausias muilas, nes sugriauną mūsų odos apsauginį sluoksnį. Keli šimtai milijonų jūsiškių smaginosi žiūrėdami į vaizdo kamerų užfiksuotą nesusipratimą, kaip apsvaigęs nuo karščio odelivanas bando gaivintis murkdydamasis savo šlapime. Kasdien po egzotišką naujieną apie mus. Po naujieną, kuri atakuoja jūsų smegenų vingius.
Pardpargis dėstė savo tiradą, o aš žvilgsniu laksčiau nuo jo prie Vygio, katras vos laikydamas šypseną mėtė mimikas iš serijos „o ką aš sakiau, vienas vargas su juo“.
– Bandote įminti mūsų odos spalvas, priskirti joms savas nuotaikas, kūniškus pokyčius, žaidžiate mūsų žaidimus, naudojatės mūsų pasiekimais, tuo pačiu atsilyginate mums, leisdami gyventi kartu, naudotis sava erdve, integravote į savo visuomenę, pasitikėjote, leidote turėti savų teisių, kuriose nerasi jokios rasinės diskriminacijos. Ir visgi – tai tik bendri bruožai, tinkantys kalti į galvas palikuonims darželiuose. Dvirasė visuomenė yra daug sudėtingesnė, pripildyta daugybės nežinomųjų, todėl daug ką galima pateisinti. Daug ką, bet ne viską. Tame tarpe ne netyčinį nužudymą.
Šitoje vietoje smegenys pabudo jau bebunkančios nuo odžio išvedžiojimų. Suklusau. Vygis taip pat nustebo, išplėtė akis ir kažką pradėjo lementi, bet Pardpargis tuo pačiu neskubriu tonu tęsė savo teoriją:
– Štai dabar aš įrodysiu, kad tu esi kaltas ir nekaltas dėl Hardharagio mirties. Pradžiai keletas klausimų. Kaip matau prieš apsigyvenant Hardhargio kaimynystėje jau tris kart šiame polyje keitei gyvenamas vietas, buvo Keturioliktas kvadratas 18-558-88, Pakraščio kampinis 6-88-99 ir Trečias kvadratas 45-75-8. Taip?
– Na, lyg,- nustebau.- Tikslių adresų nepamenu, bet lyg… bet ką tai turi bendro?
– Tuoj paaiškinsiu ir tikrai viskas bus išdėstyta protokole, su kuriuo galėsi susipažinti prieš patvirtindamas. Taigi, Keturioliktajame kvadrate 18-55-88 gyvenai taip pat odelivano kaimynystėje, tokio Urgtiglio. Pameni?
– Taip,- sulinksėjau persigandęs.- ir jis taip pat…
– Taip, taip,- pertraukė mane.- Jis taip pat žuvo tokiu pačiu būdu, kaip Hardhargis, o Jūs, liudininke Juomi Lakeinai, manotės, kad esate niekuo dėtas. Deja, aš paprasčiausiu dedukciniu būdu galiu įrodyti priešingai ir susieti šias dvi mirtis.
Farsas kažkoks, galvojau,- detektyvinių romanų farsas, nuo kurio negaliu pabėgti. Lieka tik klausytis šito odžio išvedžiojimų.
– Matau, Jūsų kūno skenavimas išduoda, jog neturite jokio supratimo, kaip ir kodėl du odelivanai mirė. Kaltės jausmas nesiekia dvidešimties procentų. Tai tik patvirtina mano išvadas. Jūs, Juomi Lakeinai, esate toks žmogus, kuris naudojasi visais mokslo pasiekimais, tačiau visiškai nesukate galvos iš kur jie atsiranda, kokiu principu veikia. Spėju, kad kaip dauguma žmonių namie laikote terariumą su genetiškai modifikuotomis gigantiškomis folikuliarinėmis erkėmis, bet visiškai nesuvokiate, kaip jos išgyvena misdamos vien dulkinu oru. Taip ir su tomis odelivanų Hardhargio ir Urgtiglio mirtimis – neturite jokio supratimo. Jeigu pasakysiu, kad jau penkeri metai visoje gyvenamoje sistemoje vykdoma akcija, skatinanti visus žmones reguliariai, kas treji metai, darytis polisomnogramą ir, esant būtinumui, gydyti ne ką kitą, o knarkimą. Tikriausiai nepamenate, kad prasidėjus odelivanų gyvenamųjų vietų integracijai į žmonių gyvenamuosius būstus staigiai pakilo odelivanų savižudybių skaičius, ir tik prieš penkerius metus, pradėjus steigti mišrias skirtingų rasių pasaulines ir privačias įstaigas, ligonines, vaikų darželius, viešbučius, paaiškėjo, jog žmonių knarkimo sukeliami garsai visiškai išderina odelivanų nervinę sistemą. Odelivanas, girdėdamas knarkimą, akimirksniu nustoja valingai koordinuoti savo veiksmus, jis atsijungia nuo aplinkos, tampa lunatiku, kurį valdo tik akli odos paviršiniai receptoriai, reaguojantys tik į oro sroves. Tada organizmas turi vienintelį tikslą – ištrūkti iš patalpos, pabėgti nuo gniuždančių garsų. Ir receptoriai nuveda pro atviras balkono duris į orą, verčia ristis per turėklus ir tėkštis į grindinį. Instinktyviai mūsų organizmas nemato nieko tame tragiško, nes dar turi užkoduotą informaciją, jog protėvių planetos paviršius minkštas ir nepavojingas jokiam kryčiui. Jūsų, Lakeinai, medicininiai įrašai aiškiai rodo, jog nė karto nesidarėte polisomnogramos, ką jau kalbėti apie būtinąją nanoabliaciją. Atsižvelgiant į aplinkybių visumą, motyvus, kaltės rūšį ir dydį, Bendrijos vardu kaltinu Juomį Lakeiną dviejų odelivanų, Harhargio ir Urgtiglio, nužudymu.
Pardpargis lyg išsikvėpęs nutilo, o tada subruzdo Vygis, iki tol kaip ir aš sėdėjęs lyg mietą prarijęs. Ėmė įnirtingai naršyti po duomenų bazę po ilgokos pauzės išmekeno:
– Ee… taip … aha, Bendrijos vardu už odelivano nužudymą Jūs suimamas iki Bendrijos teismas paskelbs nuosprendį.
Dar kažką suvedė į kompiuterį ir pridūrė:
– Teismas po trijų valandų.
*****
Tų trijų valandų net nepamenu. Kelis kart supykino, paleido vidurius, galva sprogo, o viskas baigėsi pagal įstatymo raidę. Penkis metus svarstomas baudžiamojo įstatymo pakeitimas dėl griežtesnių, laisvės atėmimo, bausmių žmonėms už odžių nužudymą dėl knarkimo neišsigydymo iki šiol nėra priimtas. Vis kažko atmetamas ir guma tampoma, nes Įstatymų tvarkytojų žmonių dauguma visai nenori privalomai visų dvikojų varyti į operacines.
Visgi nuosprendis buvo bekompromisis: Juomiui Lakeinui skirimas PERSPĖJIMAS – jeigu per 30 dienų nuo šio perspėjimo įsigaliojimo dienos Juomis Lakeinas nepasidarys nanoabliacijos, bus nubaustas 0,5 minimalaus mėnesio Bendrijos darbo užmokesčio dydžio bauda.
