Katuotas Batinas
Ne mūsų kaltė
Toje vietoje, kur Vinguvos vaga pasuka iš lygumų į Dyglynės tarpeklį, jos krantai staiga šauna aukštyn tiek, kad iš viršaus upės paviršius atrodo kaip mirganti balzgana plynė. O patys krantai yra taip arti, kad, atrodytų, ranką ištiesti galima ir pasisveikinti su iš pietų priėjusiu pakeleiviu. Tik viena bėda, kad dabar jau iš pietų niekas prie Vinguvos nebeprieina. Tik karts nuo karto koks kiškis ar elnias iškiša galvą iš miško, apsidairo ir nubidzena atgal į tankmę. Užtat ši vieta puikiai tinka norint pabėgti nuo viso pasaulio ir tiesiog pagulėti, spoksant į dangų – upės šniokštimas užgožia visus kitus garsus, o medžių tankynė neprileidžia nė vieno, išskyrus geriausius medžioklius.
Mano pamėgta pievelė yra visai ant skardžio pakraščio, ties vieta, kur upė daro vingį, taigi galima tolokai matyti į abi puses. Dešinėje boluoja tilto liekanos – jį sugriovė vos pravažiavus paskutiniam vežimui, prieš gerus tris mėnesius. Aš buvau vienas iš paskutiniųjų, kuriems pasisekė persikelti; tiesa, keliavau be vežimo, su grupele intiškių. Sėkmė mane lydėjo ir vėliau, jei galima taip pavadinti – radau, kur įsikurti su visa šeima, susipažinau su pora vietinių medžiotojų ir jau po kelių dienų vėl dariau tai, ką geriausiai mokėjau. Tik dažnai čia ateidavau, pasėdėti, pasvajoti ir pasižiūrėti į kažkur tolumoje esančius prarastus namus.
Apmąstymus nutraukia kolega, šiandien svajojantis kartu:
– Anava, žiūrėk, varnų pulkas skrenda į pietus.
Pasižiūriu, kur jis rodo ranka. Ogi tikrai – į pietus traukia tamsus debesis, turbūt tūkstančiai juodų paukščių.
– Mūsų kraštuose sakoma, kad varnų pulkai paskui save kviečia žmonių sielas.
– Mūsuose panašiai, – atitariu. – „Kur varnos praskrido, ten kariai žygiuos,“ – atkartoju iš senelių pasakojimų žinomą posakį.
– Bene tikrai? Girdėjau gandą, kad karalius renka armiją, žada keltis per Vinguvą ir eiti atsikovoti pietinių žemių.
Numykiu kažką nerišlaus. Karalių pažadais, o tuo labiau gandais apie pažadus, išmokau netikėti dar vaikystėje.
– Kaip manai, ar daug kas ten liko?
– A? Ką? – nesuprantu, apie ką jis.
– Na ten, pietuose. Juk po to, kai kareiviai sudegino tiltus, dar buvo vienas kitas, bandęs išsiprašyti, kad jį įleistų. Žmonės šneka, kad dar prieš mėnesį pelkėse girdėdavo šūksnius, kai kas nors bandydavo pereiti.
– O ko tu manęs klausi? Kažkas tikrai liko, bet bijau, kad jų jau seniai nebėra. Skaldytojai nieko nepasigaili, juk pats žinai.
Tas žodis, ištartas net ir pašnibždomis, nupurto kiekvieną sykį. Mano bendras neatsiliepia, tik nukreipia žvilgsnį kažkur į tolius, šiek tiek virš medžių viršūnių. Prigulu ant šaltos žolės ir bandau nusnūsti, tačiau nesimiega. Į galvą lenda atsiminimai.
***
Pirmos žinios apie Skaldytojus mus pasiekė žiemos vidury, šiek tiek prieš Saulėgrįžą. Tik tada jų taip dar nevadinome, tiesiog buvo kalbama apie baugius įsibrovėlius. Tuomet niekas to neėmė į galvą – ar maža keistų istorijų iš tolimųjų pietų atklysta? Bet šitos nesiliovė. Pora dienų po Saulėgrįžos iš prajojančio pasiuntinio išgirdome, kad Tondonija krito nuo šių įsibrovėlių rankos, visa armija buvo sunaikinta, ir net karalius su svita išsigelbėti nespėjo. Vėliau žinios darėsi vis dažnesnės ir vis kraupesnės – ištisi kaimai ir miestai išnaikinti, vos vienas kitas pabėgėlis išgyveno, kad papasakotų apie nesuvokiamo kraupumo būtybes, užpuolančias naktį ir išžudančias visus be pasigailėjimo. Tiesa, niekas taip ir nesugebėjo papasakoti, kaip tie padarai iš tikro atrodo; vieni aiškino, kad tai laukiniai žvėrys iš pietinių dykrų, kiti – kad demonai iš požemių, treti porino apie siaubingai aršius žmones iš užjūrių. Buvo sutariama tik dėl vieno – po kiekvieno mūšio, kai žemė būdavo nusėta žmonių kūnais, jie sliūkindavo nuo lavono prie lavono ir traiškydavo šių kaulus. Iš to ir pavadinimas jiems prilipo – Skaldytojai, nes kaulus skaldo.
Dar neprasidėjus viduržiemio atlydžiui, kelias, pro Intą einantis šiaurėn iki Velgardo, knibždėjo nuo pabėgėlių. Traukė jie visaip – kas vežimais, kas pėstute, kartais ir raitelis vienas kitas pasitaikydavo. Ir žmonių ten buvo visokių – daugiausia valstiečiai, bet ir amatininkų, pirklių su pilnais vežimais turto, net ir kilmingas asmuo ar kareivis retsykiais prabėgdavo. Kai kurie intiškiai, ypač smuklininkas, tuo džiaugėsi, bet dauguma tik su vis didėjančiu nerimu žvalgydavosi į pietus, lyg tikėdamiesi išvysti ateinančią gerą žinią. Tačiau tokių nebuvo, tik vis blogesnės – krito Barenija, krito Septynpilis, krito Uolos sąjunga… tūkstantmetės valstybės viena po kitos neatsilaikydavo prieš Skaldytojus.
Galiausiai į kelią patraukė ir intiškiai. Žmoną, vaikus ir kelis draugus per patį atlydį išsivedžiau į miškus. Pažinojau tas vietas kaip savo kiemą, taigi keliavome sparčiai ir netrukdomi. Vaikams tokia išvyka netgi patiko – naujos vietos, miegoti gerai suręstose lapinėse tarp tėvų nešalta, maisto yra, tiesiog puikus nuotykis. Net ir suaugusieji šiek tiek užsikrėtėme jų linksmumu, nors vis prisimindavome neaiškias ateities vizijas. Taip keliavome porą savaičių, kol galiausiai kiek šiauriau Velgardo įsiliejome į pagrindinį kelią ir pasiekėme Dyglynės tiltą per Vinguvą kaip tik laiku. Dar spėjome persikelti, o po poros dienų jis jau liepsnojo, pasibaigus dideliam pabėgėlių srautui. Panašiu metu buvo uždegti ir kiti tiltai, tad dabar per Vinguvą persikelti galima buvo nebent plaukte, jei nenorėjai keliauti šimtus mylių iki jos ištakų.
Kartu su sudegusiais tiltais pranyko ir naujienos apie Skaldytojus. Gandai, žinoma, sėkmingai sklido ir toliau, bet vis mažiau buvo verta jais tikėti. Niekas tikrai nežinojo, ar Skaldytojai dar tebesiaubia pietines žemes, ar išliko ten gyvų žmonių, ar galima bus kada nors į jas sugrįžti… Ir taip po truputį gyvenimas ėmė panašėti į senąjį. Nes ir šiaurėje ateina pavasaris, ir šiaurėje reikia dirbti laukus, ganyti gyvulius, pirkti, parduoti, skubėti, valgyti, miegoti, gyventi ir mirti.
Taip praėjo kone pusė metų, ir tada mus pašaukė į armiją.
***
Kažkur aplink veidą sukinėjosi uodas. Drąsus, bjaurybė, – matyt suvokė, kad iš nuovargio net rankų pakelti ir jį pritrėkšti nepajėgiau. O dar tik vidurys dienos… į vakarą ir uodų padaugės, ir nuovargis tik didės. Mintyse atsidusau ir toliau dėjau koją už kojos.
Vakarėjant grįžo raitieji žvalgai. Tokiai armijai – mūsų buvo turbūt keletas tūkstančių – rasti vietą nakvynei nėra lengva užduotis. Tačiau tądien pasisekė: netoliese plytėjo laukas, iš visų pusių apsuptas miškų, o iš vienos – dar ir upelio ribojamas. Pradėjome įsikūrinėti, greit iškilo palapinės vadams, pririnkta malkų laužui. Kaip gera pagaliau nusimesti skydą nuo nugaros ir išlįsti iš šarvų!
Įsižiebus laužams, kilo ir šurmulys – pokalbiai, šaukštų barškesys, kepamo maisto traškėjimas. Bet visgi balsai prislopę. O jau dvi savaitės praėjo… Niekas garsiai to nesakė, bet visiems giliai atmintin įsirėžė Velgardas. Tikėjomės pamatyti kovos ir plėšimų pėdsakų, bet radome tik visiškai tuščią miestą. Anei kūno, anei kraujo dėmės; nei vienas daiktas nepaimtas, atrodo, kad visi gyventojai tiesiog kažkur trumpam išėjo. Taip pat – tylu: durys ir langai užsklęsti, paukščių ar gyvūnų – nė kvapo. Tik vėjas gainiojo dulkių šuorus po tuščias gatves. Tokį pat vaizdą aptikome ir kituose kaimuose, bet jie nepaliko tokio įspūdžio, kaip ištisas vaiduokliškas miestas.
– Šimts perkūnų, kada pagaliau pamatysime ką nors gyva šiame mirusiame krašte? – visiems ir niekam suniurnėjo kažkas netoliese.
– Gal prikąsk liežuvį, ką? – pasigirdo atsakymas. Pro laužo šviesą sunku įžiūrėti balsų savininkus, bet antrasis pasirodė senyvas. – Geriau džiaukis, kad viskas tuščia. Galbūt Skaldytojai pranyko kaip ir atsiradę ir paaiškės, kad galime grįžti namo ir užmiršti pastarąją žiemą kaip blogą sapną.
– Na jau, seni, galvok ką kalbi! Tau tikrai atrodo, kad taip ramiai imsim ir apsigyvensim čionais? Netikiu nė per kur.
– Vaikeli, aš kariavau su ospriečiais, kai tu dar pėsčias po stalu vaikščiojai. Ir tada viskas atrodė labai baisu, manėm, kad gyvenimas pasikeitė visiems laikams. Bet karą mes laimėjom ir viskas grįžo į senąsias vėžes. Po poros metų beveik ir pamiršom, kaip tada buvo.
Čia kažkas iš jaunesnių karių paklausė senolio apie Osprijos karą ir jis ėmėsi porinti istoriją. Girdėjau ją ne vieną kartą, tad nekreipiau didelio dėmesio ir įsitaisiau miegoti. Po nakties laukė dar viena sunki diena.
Pabudau ne nuo tradicinio budinčiųjų rėkalojimo, o nuo klyksmo. Jis sklido iš kitos laukymės pusės, bet to pakako, kad visi pašoktume ant kojų ir griebtumėmės ginklų. Tačiau po sekundės klyksmas nutilo taip pat staigiai, kaip ir prasidėjęs. Visi suklusome, bandėme išgirsti ar įžiūrėti kažką nakties tamsoje. Nesėkmingai. Po kelių sekundžių pasigirdo dar vienas klyksmas, vis dar toli, bet tikrai kitoje vietoje. Truko ir vėl tik kelias akimirkas, po kurių stojo tyla.
Tuomet suriko būrio vadas. Mus puola! Ruoškitės gintis! Tik visa bėda, kad nematėme, kas puola. Kažkur pasigirdo ginklų žvangesys, dar vienas klyksmas. Keli kariai puolė į tą pusę, bet susirėmimas prasidėjo ir kitur. Kilo panika, vadai ir raiteliai bandė mus suvaldyti, bet jų – vos keli šimtai, o dauguma mūsų – tik persigandę valstiečiai, kuriems prieš mėnesį į rankas įdavė kirvį ar kalaviją ir parodė, kuriuo galu tvoti priešui. Daug negalvodamas pasinaudojau tamsa ir sumaištimi ir nėriau į krūmus.
Kurį laiką bėgau, kad tik nutolčiau nuo pragaištingos laukymės. Kažkas bandė mane persekioti, jutau netoliese bėgantį padarą, bet neatsisukau. Ačiū dievams, jis atsiliko ir pranyko. Kai triukšmo už nugaros nebebuvo girdėti, stabtelėjau atgauti kvapą. Brėkštančio ryto pašvaistėje radau pakenčiamą išvartą, įsirangiau į ją ir net nepajutauu, kaip užsimerkė akys.
***
Prabudau po keleto valandų. Saulė jau aukštai, miške čiulbėjo paukščiai – tikra idilė, net nepagalvotum, kas naktį įvyko. Bet į šakas subraižytas veidas priminė tuos siaubingus klyksmus, paniką…
Atsikėliau ir nusliūkinau atgal, pasižiūrėti, kaip viskas baigėsi. Paukščiai pasiliko kažkur užnugary, mane apgaubė spengianti tyla. Regis, ne tik žmonės išsigando naktinio antpuolio. Taip nieko ir neišgirdęs, priėjau laukymės pakraštį. Ir ten išvydau juos.
Visas laukas nusėtas žmonių kūnais. Kiek akys užmatė, kone visuose žiojėjo žaizdos – ar kalavijų, ar iečių padarytos. Makabriškai scenai trūko vienintelio dalyko – varnų, kapojančių lavonams akis. Bet varnų vaidmenį užėmė Skaldytojai. Tolimajame lauko gale jų buvo penketas: aukštos nenusakomos spalvos figūros, lyg ir žmogiškos formos, bet lyg ir ne. Jie pleveno nuo vieno kūno prie kito, o priartėjus prie lavono, vėjas atnešdavo duslų kaulų traškesį. O nuslinkus toliau, kūno vietoje nebelikdavo nieko – net dėmelės, kuri primintų apie kadaise egzistavusį žmogų.
Nelaukiau, kol jie priartės prie manęs. Apsisukau ir vėl nėriau į tankmę, dideliu lankstu apsukau mūšio lauką ir patraukiau tolyn į pietus. Atgal šiaurėn grįžti negalėjau – niekas manęs ten neįleistų, o ir įleidę nepatikėtų istorija apie vienintelį išgyvenusį karį, greičiau pakartų už dezertyravimą. Tad geriau jau bandyti išgyventi miške, kuriame užaugau, ir tikėtis, kad kažkada – gal kitąmet, gal po keleto metų – ateis dar viena armija ir galėsiu prisijungti prie jų.
Po poros dienų pasiekiau Intą. Miestelis buvo toks pat apleistas, kaip ir visi kiti matyti pakeliui, tad į jį net neužsukau. Radau savo senąją medžiotojo trobelę, užsikūriau židinį, ištraukiau spąstus, pasigalandau medžioklinį peilį ir pasistengiau pamiršti, kad gyvenimas nebe toks, kaip anksčiau. Intoje manęs nelaukė šeima ir draugai, keliu nepravažiuodavo prekeiviai ar klajojantys muzikantai, bet žvėrys ir paukščiai miškuose tebegyveno, kartais įsidrąsindami užsukti net į miestelį.
Taip ir gyvenau, kitų žmonių nematydamas. Vasaros karščiai pasibaigė, ėmė kristi lapai ir pilti rudeniški lietūs. Po vienos naktinės audros kitą rytą išvartyti medžiai užtvėrė praėjimą prie spąstų. Braudamasis per jų tankmę, parvirtau, o kai atsistojau, priešais mane stovėjo Skaldytojas.
Nepasakyčiau, kad mane sukaustė baimė, tačiau apsisukti ir bėgti negalėjau. Tiesiog nebuvo tokio noro – žvelgiau į driežišką veidą po Saulės šviesoje mirgančiu gobtuvu ir jutau, kad bėgdamas nieko nepakeisiu. Skaldytojas kurį laiką taip pat į mane žiūrėjo, o tada prakalbo. Balsas buvo keistai žmogiškas ir atrodė, kad sklinda iš visur aplink:
– Tau nėra ko manęs bijoti.
– Kodėl turėčiau tavimi tikėti? Jūs išžudėte daugybę žmonių, pats mačiau, kaip traiškėte jų kūnus!
Pats nesupratau, iš kur manyje atsirado tiek drąsos ramiai, netgi piktokai, kalbėti su pabaisa. Bet jis dėl to, regis, nė kiek nenustebo ir kalbėjo toliau:
– Tavo pasirinkimas, tikėti manimi ar ne. Bet turiu tau pasakyti, kad mes nei vieno žmogaus nenužudėme.
– Kaip tai? O visi pasakojimai apie siaubą keliančius naikintojus? O visi ištuštėję kaimai ir miestai? O armija, išskersta per vieną naktį? Ten gal ne jūs buvote?
– Ne mes. Mūšio laukan, apie kurį kalbi, mes atėjome tik ryte, kai jau viskas buvo pasibaigę. Pro miestus mes irgi praėjome tik tada, kai gyvųjų ten nebebuvo likę. Tiesą sakant, tu esi vienas iš pirmųjų gyvų žmonių, kuris mus matė.
Keista, bet jo balsas pasirodė nuoširdus. Norom nenorom ėmiau tikėti, kad gal jis ir nemeluoja.
– Bet kas tada kaltas dėl visų mirusiųjų?
– Deja, bet jūs patys. Jūs, žmonės, visada bijote pripažinti, kad didžiausias blogybes sugebate padaryti savo rankomis. Vos kyla koks karas, manote, jog tai demonų pramanas. Badas jums – dievų bausmė. Žudynės – velnio puota. Ir šįkart ėmėte šauktis mirties dievų, atnašauti jiems aukas, tikėjotės, kad visas siaubas pasibaigs, kaip ir prasidėjęs. Mes jūsų šauksmus išgirdome ir pasirodėme, bet pasirodėme per vėlai. Karas, prasidėjęs vienoje šalyje, sumišęs su gandais ir baimėmis, virto rykšte, nusinešusia tūkstančius gyvybių. Mums beliko tik pasistengti, kad viso to pėdsakai pranyktų ir jūs galėtumėte vėl grįžti gyventi į savo žemes. Bet jums ir tas nepasisekė – plėšikų gauja užpuolė jūsų armiją, o didelės baimės akys pavertė bendražygius demonais. Brolis atsisuko prieš brolį, vadas – prieš savo kareivį.
– Na gerai, tebūnie tai tiesa. Tik tokio dalyko nesuprantu – kodėl jūs tai darote? Kas jums iš to, kur žmonės gyvens ar negyvens?
– O mes ir jūs – reikalingi vieni kitiems. Mes pasirūpiname, kad jūsų mirusiųjų kūnai ir sielos iškeliautų ten, kur jiems lemta ir neužsiliktų žemėje ilgiau, nei reikia. O jūsų kūnai mums – maistas. Jei neliktų jūsų – galas būtų ir mums.
– Tai jūs ėdate mūsų žuvusiuosius, kaip kokie maitvanagiai ar kirmelės po žemėmis? Tai siaubinga!
– Panašiai. Bet juk mirusiesiems tie kūnai nebereikalingi, ar ne? O ir artimiesiems visada paliekame laiko atsisveikinti su velionimis. Kas čia blogo? Be to, negi norėtum, kad po mirties tavo siela pasiliktų pririšta prie žemės ir prie mirusio kūno?
– Kūnai po mirties turi būti atiduoti žemei! Taip visada buvo ir taip visada bus. Turėčiau tave pribaigti čia ir dabar. Kodėl tu man šitai pasakoji?
– Tam, kad žinotum, kodėl mes darome tą, ką darome. Ir kodėl turiu nepalikti ir tavojo kūno.
Jis linktelėjo galva, lyg rodydamas man po kojomis. Pasilenkiau ir pamačiau… save, gulintį tarp medžio šaknų, su perskelta į akmenį galva.
– Deja, bet taip. Tu miręs. Ir jei ne aš, taip ir liktum čia stypsoti, negalėdamas pasitraukti nuo savojo kūno. Taigi ateik čia ir aš padėsiu tau iškeliauti į pasaulį, kuriam tu dabar priklausai.
Priėjau prie jo ir ranka paliečiau jo čiuptuvą. Aplink suraibuliavo visomis vaivorykštės spalvomis.
