Memoras
Iš Rytų į Vakarus
Iš rytų į vakarus, greitkeliu, pamažu keliavo vilkstinė, ilga it prabėgę metai. Senasis kelias buvo suaižėjęs, nublukęs ir nutrintas, jo pakraščiuose žėlė krūmynai.
Žmonių vora neturėjo galo. Ji lėtai, užtikrintai, judėjo pirmyn. Kartu ir visas jų turtas – kas su galvijais, kas sėdomis vežime, kas risčia ant nuvargusio kuino, kas nešinas lopytu ir perlopytu krepšiu… Visi turėjo tikslą, visi slinko į vakarus. Galbūt ten, vakaruose, jų laukė turtai, galbūt jie tik ėjo pirmyn, galbūt…
Priešakyje kelią rodė keturi vienoje gretoje, raiti ant išvargusių žirgų. Prie ketverto, tarsi penktas pagerbtasis, kėblino mulas su sunkiu nešuliu. Tai, kas buvo saugoma rudame, gražiai išsiuvinėtame maiše, ir buvo keturių vedlių išskirtinumo priežastis.
Visi ėjo tolyn, link nežinomo tikslo, drąsus ir patenkinti. Galbūt ne dabartimi, bet būtinai ateisiančia ateitimi…
Ir visgi, vieną šiltą vasaros dieną, tobulo gyvenimo kasdienybei atėjo galas. Mat keturi pirmieji staiga sustojo…
Vilkstinė pasiekė kryžkelę, tiesą sakant, ne pirmą ir ne paskutinę… Jau ilgą laiką greitkelis nesutikdavo sau lygių varžovų ir žmonės keliavo tolyn nestabtelėdami, nesusimąstydami. Dabar gi, milžiniškas Kelias, didesnis už greitkelį taip, kaip jūra platesnė už upę, kirto jį iš šiaurės į pietus.
Vilkstinė sustingo. Niekas nejudėjo. Vaikai nebelakstė tarp keliaujančių žmonių, šunys stebėjo šeimininkus, motinos nebešaukė vaikų, stojo tyla…
Keturi vedliai nulipo nuo žirgų ir sunkųjį mulo maišą padėjo į patį sankryžos centrą. Paeiliui jie ėmė traukti stebuklą po stebuklo…
Pirmasis pasirinko ploną blizgantį diską su skyle, vėliau pasirodė keista balta virvė, kurios viduje tilpo dar trys, ištrauktas už siūlo galo pririštas kumščio dydžio pakabukas, lenktas vienoje pusėje ir plokščias kitoje. Kelio viduryje pagarbiai buvo paguldyta lenta, kurios viena pusė buvo išraižyta kvadratukais, bei didžiulė dėžė viena stikline siena, sulaikančia viduje tamsą…
Keturi žengė ratu, nusilenkę centre sukrautiems daiktams. Malda, kurią pamažu ėmė kartoti vilkstinė, jie prašė aukščiausiųjų dievų paramos…
Ketvertas vieningai parodė į pietus.
Laimingos kelionės vardan buvo surastas jaunas ėriukas, kurio krauju nužymėjo vietą – čia, būtent čia dievai nurodė Kelią.
Vilkstinė stūmėsi pirmyn.
