Kaip Vingio parką sudrebino VU studentų fantastinė roko operetė „Neformatas“
Šį šeštadienį (2004 m. rugsėjo 18 d.) Vingio parkas buvo sausakimšas: ir ne tik VU, bet ir kitų universitetų studentai ar šiaip prijaučiantys laisvai bei nevaržomai „neformatų“ dvasiai, suplaukė pasižiūrėti, kuo Vilnių nustebins seniausio Lietuvoje universiteto studentai. O nustebti ir pasigėrėti tikrai buvo kuo: didžiulė trijų aukštų scena, fantastiški kostiumai, gigantiškos judančios dekoracijos, nuoširdūs ir besišypsantys operetės dalyviai, kurie negailėjo savo balsų ir sveikatos (vakaras gi buvo ne iš šiltųjų) traukdami „neformatines“ dainas.
Scenarijus, nemeluodama galiu pasakyti, buvo tikrai fantastiškas – 2579 metai, robotų, naujųjų pasaulio šeimininkų, valdančių žmones tarsi bejėges marionetes, era (vos ne lietuviškoji „Matricos“ versija). Pats baisiausias ir net scenoje didžiausias – Nuomonės formavimo robotas, kurio galingas balsas vertė drebėti ne tik operetės veikėjus, bet ir daugelį žiūrovų. Argi ne baisu, kai ant didžiulės vamzdžių ir geležies ratų konstrukcijos sėdintis NFR varto akis, o prie jo prijungti pilkieji virusai renka vargšų užguitų žmogelių mintis?
Taip pat daug žiūrovų simpatijų pelnė dvi po sceną laksčiusios panašios į rausvus mėnulius ateivės, kurios rinko medžiagą mokomajam filmui vaikučiams apie robotų pavergtą žmoniją. Pastebėjusios, jog visos žmonių, nepatenkintų diktatoriškais robotų veiksmais, pastangos priešintis bergždžios, mat neįmanoma fiziškai kovoti prieš galingas metalo mašinas, jos sugalvojo pagerinti savo kuriamo filmo siužetą. Tuomet scenoje pasirodė pagrindinis veikėjas Miriamas – žavus raudonplaukis vaikinas peraugta mokinuko uniforma. Nei protingas, nei labai drąsus, tik truputį paranojikas, nes visą laiką kalbėjosi su po kaklu pakabintu varpeliu. Pagalvojusios, jog toks įvaizdis netinka tikram herojui, ateivės vėl įsikišo ir atsiuntė vaikinukui haliucinaciją fėjos pavidalu („tyliai, užmerk akis, leidžias sapnai su balta pūga.. gal tai pas tave…”). Pastaroji ir įteigė Miriamui tą genialią mintį persirengti robotu. Patekęs i kitokių robotų karalystę, jis sutiko daugybę keistų personažų: čia ir du netradicinės orientacijos patruliai, ir linksmoji robotė, ir kitokių robotų šalies valdovas (o gal ir valdovė, mat jo suknelė įtartinai priminė žinomos dainininkės Geltonos aprėdus). Šioje vietoje tikrai galima būtų nulenkti galvą prieš kostiumų dizainerę, kuri širdyje turbūt yra tikra fantastė, tik gal pati to nežino. ;)
Pabaiga, kaip ir visose MIDI roko operose, buvo laiminga – prikrautas žinių Miriamas (su milžiniška žydra kepure) sukurstė keistuosius robotus padėti žmonėms, atimant iš NFR mintis. Kai užpuolė, kai uždainavo, pilkieji virusai ir visi kiti piktieji robotai išvirto iš savo metalinių kojų. Štai jums ir “Gaudeamus modernitus”…
Daug kam ne paslaptis, jog ši operetė – garsiųjų (nebijau pasakyti šio žodžio) Matematikų ir Informatikų Dienų (MIDI) roko operų tęsinys. Tie patys kūrėjai, tie patys idėjiniai vadovai, galų gale – beveik 80% tų pačių dainininkų ir muzikantų. Pradžioje operos rodytos didžiojoje MIF fakulteto auditorijoje, vėliau, kai pastaroji visiems norintiems pažiūrėti tapo per maža, šventė buvo iškelta į Vilniaus Profsąjungų Rūmus. Paskutinioji roko opera pasiekė net Vilniaus Koncertų ir Sporto rūmus. Na, o Vilniaus Universiteto jubiliejaus proga matematikai nusprendė, jog tai puiki proga suburti kitų fakultetų studentus ir okupuoti Vingio parką. O kodėl gi ne? Lai visi sužino, kokie mes šaunūs. Tarp MIDI roko operų ir šios fantastinės roko operetės skirtumas buvo tik tas, jog „Neformate“ skambėjo ne populiari užsienietiška muzika, o retai radijo stočių eteryje grojamų Lietuvos grupių kūriniai – „Anties“, „Bix“, „Saulės kliošo“, „Empti“ ir kitų. Galbūt dėl to, gal dėl kokių kitų priežasčių, operetė buvo „akims, o ne ausims“. Juk iš tiesų, didžioji dauguma žiūrovų, vadinančių save „neformatais“, nelabai žinojo skambančias dainas ir idėja propaguoti neformatinę kultūrą liko truputį antrame plane, užgožta kostiumų, choreografijos bei fantastinių spec. efektų.
Idėja tapo tikrove: prie „Neformato“ kūrimo prisidėjo ne tik VU studentai, bet ir daugelis žinomų Lietuvos atlikėjų. Renginį rėmė Vilniaus meras, kuris, pasak studentų atstovybės prezidento, taip pat šoko už scenos susikabinęs su VU rektorium. Publika šėlo. Vingio parke dar ilgai skambėjo šūksniai ir ovacijos fantastinės roko operetės kūrėjams ir dalyviams. Ką čia ir bepridursi – Valio studentijai ir „Neformatui“!
AngelEyes
