Įspėjimas: tekste naudojamas žargonas.
Over the edge
Leidėjas: Atlas Games
Sveiki atvykę į Al Amarją, pakvaišusią salą Viduržemio jūroje, kurioje klesti absurdas ir apgaulė, veisiasi pačių šlykščiausių rūšių išperos. Salą, kurioje viskas susiję, kurioje jus kerpantis kirpėjas gali tuo pat metu būti oficialus masonas, ufonautų klonuotas žmogus, kontroliuojamas juodąja magija užsiimančių nacistų. Šalyje, kurioje gyvenančius arabus, italus, amerikiečius ir nuotykių ieškotojus iš viso pasaulio valdo šiek tiek Lukašenką, šiek tiek Didįjį brolį primenanti raganaujanti prezidentė. Į salą, kurios oro uostas yra apverstos piramidės formos, o jo tikrieji aukštai slypi po žeme, ką sunkiai sugeba suprasti čionai plūstantys turistai. Siurreali šiuolaikinė fantastika, regis, taip buvo reklamuojamas šis žaidimas. Tiksliau – ironiškas, šmaikštus kiberpankinės atmosferos konspiracinis RPG. Akivaizdu, kad stalo žaidimai pamažu tampa meno rūšimi. Iš visų mano žaistų sistemų nei vienai šis apibūdinimas netinka geriau nei “Over the Edge”.
Dėl vieno dalyko nereikėtų apsirikti: “Over the edge” – RPG sistema suaugusiems žmonėms. Žmonėms, kurie nesiekia išžudyti kuo daugiau aukšto lygio priešų, o žaisdami labiau domisi pasakojama istorija ir savo charakterio progresu. Tiems, kam gera detektyvinė istorija yra svarbiau už galimybę paskaičiuoti tikslią išcentrinės kulkos daromą žalą, pataikius į galvą ir “susoukinus” “kevlarui”. Ir, žinoma, tiems, kas yra pasirengęs prie vieno charakterio praleisti daugiau dienų negu prie tradicinio 12 valandų kiberpankinių GURPS skerdynių “seišano”.
Tiesą sakant, jei tie žmonės niekada nebus žaidę GURPS arba “Karių ir magų”, ko gero, net išeis į naudą. Grupė, kuriai meistravau OTE buvo beveik absoliutūs naujokai, tačiau žaidimas buvo kaip reta smagus. Na, žaidėjai bent jau nesiekė gauti fantastinę žalą darantį “drambliamušį” ir nebandė įvesti “namų taisyklių” apie tai, kas būna, kai priešininkui pataikai į “vitalus”.
Žaidimo sistema nebuvo ta vieta, į kurią šįsyk žaidimo kūrėjas Jonathanas Tweetas dėjo didžiausias pastangas. Kad jis moka kurti sistemas, galima spręsti kad ir iš to, jog jo plunksnai priklauso geras gabalas “Ars Magic” sistemos, jis taip pat yra “White Wolf” žaidimo “Mage: The Ascension” autorius, o pastaruoju metu J.Tweetas lyg ir kūrė įvairius modulius D&D sistemai. Charakterių kūrimo ir kovos sistema yra bene viena paprasčiausių iš visų, su kuriomis man kada nors teko susidurti, kita vertus, ji vis dėl to egzistuoja. Nėra tokios sampratos kaip įgūdžiai. Charakteriai gali pasirinkti kelias platesnes, “backgroundines” savybes, į kurias įeina keli įgūdžiai. Štai vienas mūsų grupės žaidėjas buvo “nuolat naujų verslo galimybių ieškantis amerikietis”. Tai reiškia, kad jis, tikėtina, moka skaičiuoti, vairuoti, derėtis, meluoti, rengti verslo planus. Veikėjai taip pat gali pasirinkti ir kelis siauresnius įgūdžius, kurie jau gali būti tobulinami. Naudojami šešiatainiai kauliukai, kurie, panašiai kaip ir “World of Darkness” sistemose, sudaro kauliukų baseiną. Tačiau sistema yra akivaizdžiai antraeilis dalykas “OTE”. Tiesą sakant, Al Amarjos nuotykius galima puikiai žaisti GURPS, VTM ar kitoje šiuolaikinėje sistemoje. Bijau tik, kad įvairios techninės galimybės, papildomų taisyklių ir konvertavimų gausybė gali užgožti tai, kas OTE yra svarbiausia.
Pagrindinis dalykas yra pasaulis. Kažkada GURPS bandė leisti Illuminati žaidimus, tačiau šie pasirodė besą absoliučiai neįdomūs pirmiausia todėl, kad didelėje žemėje veikia daug didelių konspiracijų, o paprasti žmonės gali būti tik šiek tiek prie jų prileisti. Tuo tarpu Al Amarjos klaustrofobija (menama sala yra labai nedidelė) suteikia kur kas daugiau įtampos bet kokio žaidimo metu. OTE reikia meistrauti iš pradžių supažindinant veikėjus su pasauliu, o paskui po truputį pradėti jį keisti. Tačiau čia nėra kitose sistemose juntamo menkumo jausmo – Al Amarja yra pati vienintelė tokia sala pasaulyje (tiesa, kai kas sako kitaip…) ir visa, kas joje vyksta, yra svarbiausia.
Kitas puikus dalykas apie OTE yra moduliai ir kampanijų idėjos. Prisipažinsiu, nesu didelis parengtų scenarijų gerbėjas, tačiau Al Amarjos moduliai pasižymi nepaprastu detalumu ir labai nevaržoma fantazija. Kartais būtų net labai sunku prigalvoti tokių keistų idėjų, kokių pilni geriausi OTE scenarijai. Narkotikas, kuris pagreitindamas neuronų apykaitą stabdo laiką, tačiau žeidžia smegenis. Jį, paslapčia viena nuo kitos, vartoja dvi barą laikančios seserys, nes nori viena nuo kitos neatsilikti. O šis narkotikas yra išgaunamas iš tokių keistų miegančių ateivių glandos. O šie leidžia pardavinėti narkotiką tik tiems, kas padės užvaldyti kuo daugiau sielų. Gi šią prekybą kontroliuoja oficialiai žinoma satanistų gauja. O ši gauja dirba dviems kitiems šeimininkams… Štai tokių detalių pilnas net pagrindinis taisyklių rinkinys. Beje, narkotikai – ypač mėgstama tema. Niekas nėra taip, kaip atrodo. Kaip agentas Kuperis “Twin Peakse”, taip čia žaidėjas tampa gausybės mutacijų liudininku, nepastebėdamas esminių – savo pasikeitimų.
Likimas nebuvo labai dosnus “Over the edge”. Pirmąsyk išleistas 1994-aisiais “Atlas Games” kūrinys paskendo “Vampire TM” ir gausybės “White Wolfe” leistų jo klonų šlovės spinduliuose. Kurį laiką dar šiokius tokius pardavimus generavo pagal OTE pagamintas kortų žaidimas, tačiau dabar sistema jau kuris laikas nugrimzdusi į letargą. Tiesa, vis dar išleidžiamas vienas kitas modulis verčia pakratyti pinigines išlikusius žaidimo fanus. Akivaizdžiai “Over the Edge” fanams skirtas ir naujesnis, taip pat labai ironiškas “Atlas games” žaidimas “Unknown Armies”.
Pabaigai – kelios gairės. Jei kada teko neblaiviam būti antrą valandą nakties Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalo centre, jūs nesunkiai įsivaizduosite kaip atrodo Al Amarjos centras. OTE yra labiau skirtas “Twin Peaks” gerbėjams, o ne X-failų fanams. Prieš pasirinkdami žaisti, peržiūrėkite du Davido Cronenbergo filmus: “Existenz” ir būtinai “Naked Lunch”. Vieta, į kurią išvyksta pagrindinis pastarojo filmo herojus, panaši į Al Amarją kaip du vandens lašai…
