Didžiosios Baltijos šalių lauko žaidynės SNOWCOW akimis

Tris dienas Latvijoje, senoje sovietų raketų bazėje, vyko Didžiosios Baltijos šalių lauko žaidynės “Neišvengiamybės šešėlis” pagal Andžėjaus Sapkovskio “Raganiaus” ciklą, kuriose dalyvavo virš 150 žaidėjų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos. Žaidynėse dalyvavo apie 30 žaidėjų iš Lietuvos: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Visagino ir Šiaulių.

Nors žaidynių meistrai ir gąsdino lietum, didžiąją laiko dalį švietė saulutė, kuri maloniai šildė geležinius traktorių, t.y. karių šarvus. Kaip prieš žaidynes vykusiame parade minėjo vyr. Meistras Conrad, buvo kaip niekad daug ginkluotų žmonių, todėl visi laukė lemiamų kautynių, kurios, ačiū Dievui, visgi neįvyko.

Pats priklausiau Karališkųjų jėgerių būriui “Raudonosios strėlės”. Mūsų stovyklavietė įsikūrė netoli Aldersbergo  miesto. Patruliavom miškuose, palaikėm tvarką mieste, kovėmės su monstrais, ilsėjomės smuklėj, gydėmės viešnamyje, ilgus vakarus leidom elfų ir merginų kompanijoje... Visko ir neišpasakosi!

O per žaidynes teko ir pasinervinti, ir pasijuokti, ir paprakaituoti. Kur kitur jūs dar pamatysit nuogus raganius, ieškančius monstro (pirtis – ne kliūtis dirbti savo darbą), lėlių spektaklį, išgirsit graudžias menestrelio dainas? O kur dar visa Dichvaldo baronystė, besivaikanti balinį vėžlį!

Paskutinę dieną, kankinamas mirties baimės ir nežinomybės, prieš eidamas į galbūt paskutinę savo užduotį spėjau susituokti su nuostabaus grožio samdine Lėja. Likimas lėmė mums ne mirtį, o amžiną laimę ir meilę (Ech, neveziot mne v smerti, paveziot v liubvi). Galiausiai piktosios jėgos buvo išvaikytos ir besileidžianti saulė paskutinį kartą apšvietė išvargusius, tačiau laimingus veidus.

Pasaka nesibaigė! Kažkur dar skraido drakonai, gyvena princesės ir riteriai, po miškus klajoja valkatos ir plėšikai. Gal kada nors, kur nors toli ir tu juos sutiksi.