Ratai
Astronomo akmuo
Kapitonės Kim gėlė, net ir padengta darbiniu laku, skleidė lengvą salsvą aromatą, kuris likusiems trims vyriškos lyties įgulos nariams gerokai trukdė palaimingą snaudulį. Vis dėlto, net ir audrinami patelės jėgos ir grožio, nė vienas iš jų šiuo metu nedrįso nė krebžtelėti ar kitaip siekti bent šiek tiek Kim palankumo, mat Šoklys kaip tik artėjo prie fronto, kuriame mėlynai švytinčios žvaigždės vėjas, ištrūkdamas į svetimą kosmosą, susidurdavo su tarpžvaigždine medžiaga. Tokiu metu kapitonės jokiu būdu nebuvo galima trukdyti – ji su didele meile ir švelnumu dirbo savo darbą. Vienu iš savo žiedakaulių Kim glamonėjo Šoklio gomurį, šitaip nurodydama jam skriejimo kryptį – gyvulys fronte turėjo atsidurti kiek galima tiksliau, kad kosmoso stichija kuo didesniu greičiu jį sviestų kelionės tikslo link. Šis šuolis buvo paskutinis prieš taip ilgai lauktą tikslą, Gaa planetą, ir kapitonė Kim džiaugėsi, kad sėkmingai įgyvendins dar vieną ypač garbingą užduotį. Šią viltį monotoniška tylia daina matriarchė antruoju iš savo žiedakaulių švilpė į vieną iš Šoklio ausies labirintų. Šoklys patenkintas alsavo, šitaip ramindamas jo viduriuose tūnančius keliautojus, ir dar entuziastingiau skriejo elektringųjų dalelių chaoso link.
Pataikyta buvo tiksliai – kapitonė Kim neapvylė nei savo įgulos, nei nešulinio gyvio. Jos vedamas Šoklys į frontą įlėkė nepaprastai tiksliai ir su džiaugsmu atsispyręs nuo žydrosios klajūnės skleidžiamų žvaigždžių dulkių, nuskriejo kelionės tikslo link. Šis šuolis buvo pats ilgiausias iš kelionės etapų – iki Gaa planetos buvo likę maždaug dvidešimt dienų kelio ir per tą laiką kapitonė galėjo prisijungti prie savo vegetuojančios įgulos. Nerdama į snaudulį ji pirmą kartą po to nemalonaus įvykio kreipėsi į astronomą. Kreipėsi piktai ir įsakmiai, bet vargšeliui Viliui ir toks kreipimasis reiškė labai daug: „Papasakok mums legendas“. Ir astronomas vėl ėmėsi drąsinti laivo įgulą pasakojimais, kuriais sim”mu sekė jau daugybę amžių.
O tas nemalonus įvykis, dėl kurio astronomas Vilius dabar drebėjo prieš kapitonę labiau negu kada buvo drebėję kiti du įgulos nariai, karių kastos atstovai Bitlas ir Brisius, įvyko prieš keturis šuolius, kai ekspedicija nusileido vienoje iš sim”mu kolonijų pailsėti.
Taip jau nutiko, kad Bitlas ir Brisius, per ilgą kelionę išsiilgę patelių, neištvėrė ir sugalvojo atsipalaiduoti kitaip negu derėjo Šoklio įgulai. Tuo metu kolonijoje buvo bado metas – sim”mu naujakuriams ne itin sekėsi tvarkytis naujoje vietoje, dauguma jų buvo beveik išsekinę savo kūnų skysčius, o plantacijų derlius jau kelintą sezoną buvo nepaprastai mažas ir, atrodė, artimiausiu metu didesnis nebus. Kapitonei besilankant pas kolonijos matriarchę, o Viliui besidomint dar neseniai įkurtais ir ne itin sąžiningai pildomais archyvais, Bitlas ir Brisius, palikti saugoti Šoklio, nusižiūrėjo vieną jau gerokai apdžiūvusią išalkusią patelę ir sudarė su ja sutartį, kokią galėjo sudaryti tik garsiausi savo klano mušeikos, taigi ir didžiausi kvailiai. Jie leido išbadėjusiai patelei iš Šoklio pažasties atsirėžti gabalą sporinės mėsos, už tai, kad patelė nusivalytų laką nuo savo gėlės ir leistų jiems pasimėgauti savo kvapu. Kad ir koks didelis buvo Šoklys, kad ir koks palyginti menkas jam buvo tas kūno gabalėlis, tarpžvaigždiniam gyviui gerokai suskaudo.
Kai kapitonė Kim sugrįžo ir prigludusi prie Šoklio ėmė jam čiulbėti, gyvulio skleidžiami garsai jai atskleidė didžiulį skausmą ir nepasitenkinimą. Matriarchė greitai pastebėjo sužalojimą ir iš karto suprato, kodėl Bitlas ir Brisius jai grįžus laikėsi atokiau. Kai kapitonė tuodu sugavo, patinams beliko džiaugtis, kad liko gyvi. Paprastai du patinai būtų galėję įveikti vieną patelę, bet pačios stipriausios matriarchės, tokios, kokios valdydavo kosminius gyvulius, tokios, kokia buvo ir Kim, galėjo suguldyti po kelis net ir agresyviausius mušeikas. Bitlas ir Brisius šiek tiek priešinosi, čia rangydamiesi tolyn ir beviltiškai mėgindami pasitraukti, čia puldami artyn tai po vieną, tai kartu, bet joks taktinis manevras nepadėjo įveikti įsiaudrinusios kapitonės, kurios kirmėlinės ataugos smūgiai ant Bitlo ir Brisiaus kūnų palikdavo rudas ir ilgai neužgyjančias nudegimų žymes.
Maža to, per muštynes Kim pajuto ant Bitlo ir Brisiaus kūnų stiprų kitos patelės kvapą. Po kovos ji savo kariams leido pasirinkti, – tiesą arba gyvybę, – ir šie iš karto papasakojo apie savo nuotykį. Sim”mu patinai pasižymėdavo arba neįtikėtinu protu, arba didele jėga ir niekada abiem kartu. Bitlas ir Brisius pasižymėjo didele jėga, tad kapitonė Kim jiems pajėgė atleisti už nusikaltimą (kurį laikė asmeniniu įžeidimu) – juk kvailiui lengva atleisti. Bet badaujanti patelė turėjo atsiimti. Kim nieko nelaukdama nuskubėjo ieškoti nenaudėlės kolonistės. Bitlas, Brisius ir savo darbus jau baigęs astronomas sprūdino savo vadovei iš paskos. Įžūliąją patelę nebuvo sunku rasti – ji tuo metu dirbo praktiškai negyvoje kolonijos plantacijoje. Kim prisiartinusi prie gerokai už ją menkesnės varžovės pareikalavo satisfakcijos ir tuojau pat puolė badmirę kolonistę. Šiaip silpnesnė priešininkė nebūtų sugebėjusi apsiginti, bet padedama neįtikėtinos sėkmės ji sugebėjo išsilenkti pirmojo kapitonės Kim smūgio ir akmens gabalu, kuriuo ardydavo atšalusio palydovo plutą, smogti atgal. Uolos gabalas kliudė Kim rutulinį šliaužtuvą ir kapitonė akimirką prarado koordinaciją. Kolonistė nežiopsodama puolė antrą kartą ir būtų suknežinusi kapitonės Kim gėlę, bet tuo metu įvyko netikėtas dalykas. Astronomas Vilius, kone visą gyvenimą bet kokius audringesnius įvykius stebėdavęs tik iš šono (jis buvo iš protingųjų patinų – ne iš stipriųjų), gana silpnu, bet tiksliu smūgiu užklupo puolančią patelę iš nugaros. Vieno akimirksnio, kurio prireikė kolonistei, kad vožtelėtų netikėtai šalia jos atsiradusiam menkam patinui, pakako, kad atsitokėjusi kapitonė Kim savo kirmėline atauga apsivytų priešininkės gėlę. Geležinis matriarchės glėbys varžovę greitai priveikė. Deginanti kapitonės kirmėlinė atauga iš kolonistės gėlės tepaliko kūno skysčių košę – kolonistė susmuko negyva.
O štai Viliui už tokį „išgelbėjimą“ grėsė vieni nemalonumai. Jis pats nežinojo, kodėl nusprendė įsikišti į reikalą, kuris pagal prigimtį priklausė karių kastos atstovei, ir dar dvikovos, turėjusios būti garbinga, metu. Baisiausia Viliui buvo tai, kad po šio įvykio kapitonė Kim jo niekaip nenubaudė, tiesiog visiškai atsisakė su juo komunikuoti. Tyla truko iki to karto, po paskutinio šuolio Gaa planetos link, kai kapitonė Kim galų gale kreipėsi į astronomą ir paprašė priminti sim”mu legendas.
Ir astronomas vėl ėmėsi drąsinti laivo įgulą pasakojimais, kuriais sim”mu sekė jau daugybę amžių.
Savo priešistorėje sim”mu sugebėjo kelis dalykus: valgyti, daugintis, kovoti, pasikinkę tarpžvaigždinius gyvūnus lakioti tarp Visatos saulių, tačiau jie neturėjo proto. Jų maitinimasis buvo ėdimas, jų dauginimasis buvo be ritualų, jų kovos buvo beprasmės ir atsitiktinės, jų kelionės buvo be tikslo ir be aprašymo. Viskam, ką darė sim”mu, kaip tik to ir trūko – aprašymo. „Nebuvo taip, – aiškino astronomas, – kad mes nebūtume mokėję kurti ženklų ir jais dalytis tarpusavyje, tik tuose ženkluose niekada nebūdavo vientiso pasaulio vaizdo“. Sim”mu nežinojo, kad egzistuoja žvaigždės, nes kiekvienas daiktas jiems buvo atskiras individas, atskira esybė – sim”mu tais senai laikais tiesiog nemokėjo visų žvaigždžių klasifikuoti kaip žvaigždžių, nesugebėjo visų Šoklių klasifikuoti kaip Šoklių ir visų sim”mu klasifikuoti kaip sim”mu. Sim”mu daiktus mokėjo pavadinti tik į juos nukreipę kurią iš savo ataugų ar palietę. Su tokia kalba jie negalėjo turėti nei poezijos, nei istorijos, nei mokslo.
Dar astronomas pasakojo apie legendinį visų sim”mu didvyrį Abį, kuris, būdamas truputį kvanktelėjęs, nusidangino į Šokliams vargiai įveikiamus tolius, į Visatos dykynę, kurioje niekas niekada nebuvo buvęs. Ten jis ir atrado mokytojų, save vadinusių žmonėmis, palikimą. Dykinėtojas Abis sugaišo daugybę laiko planetoje, kuri, kaip vėliau buvo išsiaiškinta, buvo gimtoji žmonių planeta, ir dar keliose palyginti netoli buvusiose žvaigždžių sistemose, kurias žmonės buvo spėję kolonizuoti. Didžiausi Abio atradimai buvo panašumas, aprašymas ir konotacija. Legendinis visų tyrinėtojų pradininkas, nagrinėdamas žmonių raštą, sugebėjo perprasti jų kalbos principus. Skaitydamas atrastus šaltinius jis suprato, koks nepaprastai turtingas žmonių mokslas. Mėgindamas išsiaiškinti, kokie buvo žmonės, jis atrado pasaulių vaizdus kuriančią poeziją. Visas šias žinias Abis atnešė ir kitiems sim”mu. Taip prasidėjo sim”mu rasės aukso amžius – mokytojų palikimo tyrinėjimų amžius.
Kapitonės Kim gėlė, net ir padengta darbiniu laku, skleidė gana stiprų salsvą aromatą. Sustiprėjęs aromatas rodė, kad kapitonė mėgaujasi Viliaus šlamesiais.
Ją visada žavėjo legendos apie žmones – kaip kad žavėjo turbūt ir visus sim”mu. Kiekvienos kastos atstovas žmonių pasaulyje rasdavo kažką įkvepiančio.
O žmonės vis dar kaunasi už savo vėliavas –
Ir tik už savo vėliavas –
Už tas raudonas miesto dulkių drapanas…
Jos sąmonėje skambėjo ištraukos iš žmonių eilėraščių – jai, kaip ir kiekvienam karių kastos atstovui, žmonių kautynių gebėjimai ir pasiryžimas jose aukotis tūkstančiais kėlė siaubą ir kartu nepaprastą pasigėrėjimą. Tad kapitonė, nors ir pasiryžusi anksčiau ar vėliau pareikalauti iš Viliaus satisfakcijos už įžeidimą, astronomui buvo dėkinga, kad jis kompensavo laivo įgulos narių ilgalaikės atminties trūkumą savo pranašesniu intelektu ir pasakojimais, kuriuos tik jo kastos atstovai galėjo prisiminti ilgus laiko tarpus.
Astronomas, kitaip negu kariai, savo mokytojais žavėjosi ne dėl siautulingų jų rasės kautynių, bet dėl žmonių mokslo ir to, kaip jie vaizdavosi pasaulį. Pasakojimai ir vaizdai, kuriuos žmonės kūrė savo protuose ir kuriuos vadino mechanika, termodinamika, reliatyvumo teorija, kvantinio lauko teorija, stygų teorija, globalinio fraktalizmo teorija, ir kuriuos perėmė sim”mu, Viliaus rasei ėmė skleisti pasaulio tokio, koks jis yra iš tikrųjų, uždangą. Nuo tada kai ėmėsi tyrimų, Vilius turėjo dvi savo egzistencijos vizijas. Pirmoji – sukurti dirbtinį Šoklį. Sim”mu niekaip nesugebėjo įminti žmonių išradimų paslapties. Buvo daugybė įrodymų, kad žmonės pagal savo vizijas gebėjo tvarkyti pasaulį – tokie įrodymai buvo didingų antgamtiškų statinių griuvėsiai, ir įvairių prietaisų brėžiniai, rasti žmonių kolonijose. Buvo aišku, kad žmonės savo kūrinių padedami gebėjo išvengti bado, ugnies ir kitų gamtos primygtinai siūlomų nepatogumų. O sim”mu niekaip nesugebėjo susieti pasakojimų apie pasaulį su pasaulio pertvarkymu. Vilius manėsi galįs, tebūnie kad ir po daugelio metų, suprasti, kaip iš kalbos ir vaizdų sukuriami artefaktai ir pagaminti dirbtinį tarpžvaigždinį gyvį.
Antrasis jo tikslas buvo ranka pasiekiamas. Jis troško surasti didingiausią žmonių archyvuose liudijamą daiktą – Makroskopą – ir pro jį pažvelgti.
Vilius gerai prisiminė daugybę eilėraščių, ataskaitų, pasakojimų, liudijančių, kad žmonės sugebėjo pasiekti tokį stebuklingą sau susigalvotą tikslą – užbaigti savo mokslą, iki galo praskleisti nežinios uždangą ir pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra, sukurti galutinį ir tikrą pasaulio aprašymą. Tam jie sukonstravo prietaisą, kurį pavadino Makroskopu. Šis prietaisas leido žmogui, Visatos dalelytei, išvysti Visatą, kaip visumą, tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Žmonių dokumentai pasakojo, kad Makroskopas jiems turėtų padėti iškeliauti kažkur toli toli, leisti pailsėti po sunkios jų protų pergalės. Tai, kad po šio atradimo žmonija, atrodo, nebepaliko jokių užrašų, sim”mu įrodė, kad žmonės pasiekė savo tikslą. Kai vienas iš archeologų atrado numanomas Makroskopo koordinates, didžioji Matriarchė būtent Viliui suteikė garbę keliauti į istorinę ekspediciją ir astronomui tai buvo visos jo egzistencijos išsipildymas. Astronomas tiesiog glebo nuo suvokimo, kad jo kelionės tikslas jau artėja ir kad jis galbūt bus pirmasis sim”mu, pažvelgęs į pasaulį per stebuklingą savo mokytojų kūrinį.
Taip Viliui svajojant apie savo būsimą atradimą, Kim klausantis pasakojimų ir eilėraščių apie žmonių žinojimo ir mirties žygius, o Bitlui ir Brisiui, dviems sarginiams mušeikoms, svajojant apie Gaa planetoje jų galbūt laukiančius nuotykius, Šoklys pasiekė žvaigždės, aplink kurią jau milijardus metų skriejo žmonių planeta, heliosferą ir nėrė į ją.
Prieš kelionę Vilius net nenutuokė, kiek laiko jiems planetoje reikės ieškoti taip geidžiamo žmonių artefakto, bet, kai Šoklys spirale ėmė artėti planetos link, astronomas suprato, jog paieškos ilgai netruks. Jau iš kosmoso planetos paviršiuje matėsi antgamtinės žmonių sukurtos struktūros – dvidešimt milžiniškų visame planetos paviršiuje, dodekaedro viršūnėse, pastatytų piramidžių. Šalia nė vienos iš jų Šoklys negalėjo nusileisti nerizikuodamas susižaloti, mat visa planeta, išskyrus pačius ašigalius, buvo apaugusi tankiomis susivijusių medžių džiunglėmis. Tad pasitarusi su Viliumi Kim Šoklį nutupdė kiek atokiau nuo vienos iš piramidžių – dideliame šiltame ežere. Keturi sim”mu paliko savo nešulinį gyvūną maudytis, o patys nukeliavo piramidės link – pastatas net kelių kilometrų atstumu atrodė kaip vientisa akmeninė siena debesyse išnykstančiu viršumi.
Dar vienas dalykas, kurio nesitikėjo astronomas, buvo tas, kad pasiekus piramidę visiškai nereikėjo į ją brautis. Kas keliasdešimt metrų piramidės sienoje buvo po vieną įėjimą su tolyn besileidžiančiu tuneliu. Keliautojai visai atsitiktinai pasirinko vieną iš angų ir leidosi gilyn. Turint galvoje piramidės dydį kelionė galėjo trukti labai ilgai, bet jau už keliasdešimties metrų sim”mu pasiekė koridoriaus pabaigą. Kelias baigėsi nedidele kabina, išrašinėta žmonių paliktais ženklais. Vilius bent šiek tiek mokėjo daugelį žmonių vartotų kalbų ir perskaitęs simbolius suprato, kad jų bendra reikšmė turėtų būti artima žodžiui „keliautuvas“. Kai sim”mu suėjo į kabiną, astronomas ėmė kone atsitiktinai čiupinėti patalpos sienas – po vieno iš prisilietimų kabina užsivėrė ir Šoklio įgula pajuto pagreitį. Kai kabina vėl atsivėrė, tyrinėtojai atsidūrė milžiniškoje apvalioje patalpoje. Patalpos lubų nesimatė, o sienoje buvo matyti tankiai išsidėsčiusios angos – matyt, kaip tik čia baigėsi visi į piramidę vedantys koridoriai. Gerokai toliau, patalpos centre, stūksojo dar vienas neįtikėtino dydžio objektas – aukštyn kone į begalybę kylanti kolona. Sim”mu greitai pasiekė ir ją. Eidami aplink koloną tyrinėtojai rado dar vienas duris. Šalia šių durų Vilius įskaitė žmonių ženklus, rodančius, kad čia ir esama Makroskopo.
Nuo to laiko, kai jie nusileido Gaa planetoje, astronomas darėsi vis laimingesnis. Vilius visa savo esybe jautė, kad anksčiau ar vėliau jam lemta pažvelgti pro Makroskopą ir permatyti visą sim”mu pasaulį gaubiančią nežinios miglą. Kelionė per džiungles, kelionė žmonių piramidėje jam rodėsi kaip fantastinis sapnas, nuo kurio iš susijaudinimo ėmė švytėti Viliaus kūną dengiančių šarvų segmentai, o koordinuoti judesius darėsi vis sunkiau. Tas penkias minutes, kai visi keturi Šoklio įgulos nariai žvelgdami į Makroskopo kabiną mąstė apie savo neaprėpiamos didybės žygį, astronomas mėgino nusiraminti prieš didžiausią jo egzistencijos įvykį – sužinojimą visko, kas yra ir kaip yra. Pasibaigus meditacijai Vilius apčiupinėjo Makroskopo duris ir po kelinto spustelėjimo jos atsidarė. Viduje degė nežinia iš kur sklindanti šviesa, o absoliučiai visas tobulos sferos pavidalo vidus buvo veidrodinis. Net jeigu Makroskopas būtų buvęs paprasčiausia seniai žmonių apleista daržinė, sim”mu astronomui jis vis tiek būtų atrodęs nuostabus – o paslaptinga ir kerinti jo išvaizda Viliui dabar darė šimteriopą įspūdį. Apspangęs astronomas jau ketino riedėti į vidų, kai jį nuplikė kapitonės Kim kirmėlinės ataugos smūgis. Matriarchė pareikalavo satisfakcijos.
Visata dar niekada nebuvo regėjusi taip apgailėtinai atrodančio sim”mu, kaip tąkart, stebėdamas į Makroskopą riedančią Kim, atrodė Vilius.
O kapitonė Kim jautėsi patenkinta savo sprendimu – išties ji, kaip ir visi savo rasės atstovai, be galo žavėjosi žmonėmis ir pavydėjo astronomui jo kastai priklausančios priedermės pirmajam pasiekti žinojimą, šiuo atveju istorinį ir visa apimantį žinojimą, apie pasaulį. Vilius nusikalto įsikišdamas į jos kautynes ir tokia satisfakcija, – įsikišti į jo priedermę, – jai atrodė visiškai teisinga. Be to, patelei nebereikėjo, kaip būtų reikalavusi jos garbė, keršijant žudyti tokio silpno padaro kaip astronomas. Tad matriarchė išdidžiai įšliaužė į Makroskopą, ketindama pirmoji atlikti tik astronomo vertą žygį. Viliui buvo įsakyta užverti kabinos duris, bet to neprireikė – praėjus porai sekundžių po to, kai kapitonė Kim atsidūrė kabinoje, durelės pačios užsivėrė.
Kai Makroskopas ėmė veikti ir apšvietė kapitonės Kim proto akis, pirmiausia išnyko kalba su visomis savo formomis, liko tik gryni jutimai. Tada išnyko jutimai ir norai, valia ir priežastingumas. Kapitonei atsivėrė visa Visatos didybė ir tuštuma, visos praėjusios laiko sekundės, kaip viena, ir visà vìsa ko begalybė, visa būtis ir visas niekis.
Po kelių akimirkų vėl atsivėrus Makroskopo durelėms, likę trys kapitonės Kim bendražygiai iš karto suvokė, kad kažkas yra labai negerai, bet iš karto nesusigaudė, kas iš tikrųjų. Vaiduokliški veidrodiniai Makroskopo sienų rodiniai kūrė iliuzijas, kurios trukdė iš karto pagauti fotoreceptoriams atsivėrusį vaizdą. Persikreipęs patelės kūnas gulėjo ant Makroskopo grindų. Po akimirksnio trys patinai suvokė, kad kapitonė Kim nebeturi savo gėlės, vietoje šio gyvybinio organo tebuvo likęs kūno skysčius lauk leidžiantis strampas.
Bitlas ir Brisius kone instinktyviai puolė prie Makroskopo, norėdami ištraukti negyvą matriarchę, bet stebuklingojo žmonių prietaiso kabinoje žybtelėjo akinamas šviesos blyksnis, nuo kurio drąsieji patinai stabtelėjo. Po žybsnio iš Makroskopo atsklidęs menkutis oro gūsis išpūtė lauk žiupsnelį dulkių – kapitonės Kim kūno liekanas.
Bitlas ir Brisius, pagerbdami žuvusią kapitonę ir besirengdami kelionei namo, kurią šį kartą turėjo vesti gerokai mažiau patyręs vairininkas, astronomas Vilius, snūduriavo. Ir nelaimėlis mokslininkas apsimetė, jog yra paniręs į raminantį snaudulį. Bet iš tikro jis beviltiškai mėgino surasti sprendimą tai mįslei, kurią uždavė toks netikėtas Makroskopo veikimas. Pamažu, prisimindamas per ilgą savo gyvenimą įgytas žinias, perskaitytus žmonių raštus ir atmintinai išmoktus tomus knygų, jis viską ėmė suprasti kitaip. Tuose eilėraščiuose, kuriuose kariai įžvelgė galią, atkaklumą, pasididžiavimą, jis ėmė regėti žmonių neviltį, nuovargį, beprasmybės suvokimą. Juk žmonės taip ilgai kovėsi už savo vėliavas. Tuose pasakojimuose, kuriais taip žavėjosi mokslininkai, kuriuose matė nepaprastą žinių troškimą, proto jėgą, kūrybiškumą, dabar jis jautė suvokimą, kad žinios kažkur baigiasi, nuojautą, kad Visata per daug didelė, norą bet kokia kaina surasti ramybę.
Tyliai, kad nesudrumstų Bitlo ir Brisiaus snaudulio, Vilius dar kartą prišliaužė prie Makroskopo durelių. Mėgino kuo tiksliau suprasi kiekvieną šalia jų esantį sakinį. Galų gale perskaitė viršum įėjimo esantį užrašą taip: „Tau užteks įeiti vieną kartą“. Iš tikrųjų tai buvo paskutinis žmonijos pokštas, skirtas lengvai pašiepti pačius save. Užrašas reiškė: „Vienkartinio naudojimo“. Kiekvienas žmogus, kaip ir bet kuri kita gyva būtybė, pažvelgti pro Makroskopą tegalėjo vieną ir paskutinį kartą. Kai kurie žmonės manė, kad kaip tik tada atsiveria tikrasis pasaulis.
Astronomas, kad ir supratęs, apie kokį begalinį nusivylimą iš tikrųjų pasakojo žmonių istorija, negalėjo nesekti savo mokytojų, šią akimirką tuo keistu užrašu jam dar kartą pasakiusių, kad galbūt Makroskopas – tai tikrasis žinių siekiančių būtybių kelias, kuriuo pakanka žengti vieną kartą. Ir astronomas įriedėjo į paskutinį žmonių meno ir mokslo kūrinį. Tą be galo trumpą akimirką – kvailelio Viliaus, protingiausio iš sim”mu, žūties akimirką – pirmiausia išnyko kalba.
